Gal kam nors keistokai atrodys tokia antraštė, bet visi pagrindiniai Jiezno istorijos įvykiai vyko ir vyksta būtent prie per amžius gerokai nukąsto ir pažeisto Jiezno piliakalnio. Ne vienas, atvažiuodamas į Jiezną nuo Verbyliškių, apie tai  pagalvoja… Čia prie ežero, kaip ir Pelekonyse prie Nemuno, Verbyliškėse prie Verknės, mano nuomone, buvo mezolitinės žvejų gyvenvietės (prieš 3000 m). Mes, žmonės, esam istorijos smiltelės nenutrūkstamame istorijos virsme. Tik archeologiniai tyrinėjimai, istorijos rankraščiai, kiti dokumentai gali padėti  pažinti krašto praeitį. Žmonių pasakojimai, prisiminimai negali visiškai pretenduoti į, kad ir santykinę istorinę tiesą, nes jau trečioje žmonių kartoje jie iškrypsta. Taip pat nereikia stebėtis, kad istorinio pažinimo faktai, argumentavimas keičiasi. Keičiasi pažinimo galimybės, net technologijos. Pasaulio vystymosi, pažinimo procese tik nuolatinis kitimas yra   vienintelis pastovumas.

Liūdna 1771 m. rugsėjo 11 diena Jiezno rūmuose

Tą dieną Antano Mykolo Paco raštininkas rašė laišką pagal dvaro savininko diktuojamą tekstą. Laiškas buvo rašomas Vilniaus vyskupijos vyresnybei – kapitulai. Nei kiek neabejoju, kad jį skaitė ir tuometinis Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis.

Prieš pateikdamas iš lenkų kalbos verstą tekstą, kad jį suprastumėm, duosiu keletą paaiškinimų:

1. Iš laiško teksto susidaro įspūdis, kad Vyriausias Lietuvos Raštininkas Antanas Mykolas Pacas serga, nes net tris kartus pakartojo žodžius: „Kol aš dar gyvas“.
2. Antanas Pacas, kaip Vyriausias Lietuvos raštininkas, dirbo pastate, buvusiame tarp dabartinės Katedros aikštės ir Pilies gatvės. Gyveno jis Šv. Jonų gatvėje, Pacų rūmuose (dabar Lenkijos ambasada). Laiške rašė, kad labai norėtų atvykti į vyskupiją, bet, atseit, nesuranda laiko. A. M. Pacas su karieta galėjo būti nuvežtas už kokių 10 kilometrų į Verkius, buvusius vyskupijos rūmus. Bet jam ten vykti buvo gėda, nes dauguma jo įsipareigojimų buvo teisminiuose ginčuose. Tiek su Darsūniškio bažnyčia, tiek su Pažaislio kamaldulių vienuolynu, su Kauno benediktinių ir bernardinų vienuolynais, su Vilniaus Misionierių bažnyčia, su Aukštadvario dominikonų vienuolynu…
3. Rūpindamasis savo sielos išganymu, Antanas Mykolas Pacas siekė Jiezno bažnyčioje įsteigti infulatūrą, t. y., Šventų Mišių laikymą naudojant vyskupiškuosius ženklus: vyskupo aprangą, vyskupo lazdą, vyskupo pirštines, sandalus, vyskupo kepurę-mitrą. Tą idėją galimai jis sužinojo iš XVII a. Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco leidimo Šiluvos bažnyčiai. Sprendžiant iš teksto, A. M. Pacas čia, Jiezne, tokio leidimo negavo.
4. Nori Jiezno infulatūrą steigti, bet pinigų tam neturi, tad visą kalbą paverčia norais ją turėti ir apgailestavimu, kad tai kol kas neįgyvendinama.

„Jo visagalės šviesybės, jo didybės geradariai.

Jūsų laisvės orumas ir visos garbingos kapitulos valdžia man yra gerai žinoma. Tai pat su visa pagarba kiekvienam iš Jūsų, su Jumis, didieji geradariai, susitarus, išreiškiu savo susidomėjimą, tuo, kas jau anksčiau buvo išdėstyta. Garbė Dievui Aukštybėse ir jo niekur nenoriu apgauti, apie jo malones visą laiką galvoju.

O aukščiausią Kapitulą gerbiu, visuomet Jums padėsiu ir taip neatsitiks, kad aš savimi pasibjaurėčiau. Taigi, garbingiems Geradariams rašau, kad iš garbingos Kapitulos sulaukčiau atsakymo

Kol gyvas esu, sumaniau Dievui, visai Šventajai Trejybei, Marijos ir visų Šventųjų garbei įkurti Infulatūrą mano tėvoninėse Jiezno žemėse ir prie klebonijos nusprendėme prijungti dvi Jiezno altarijas (pirmoji įsteigta 1769 m., o Užuguosčio altarija prijungta vėliau – V. K.), kuriose aš pridedu 24000 lenkiškų auksinų su visu aprašymu ir draudimu, kad pinigai maistui už dvi altarijas kiekvieną kiekvienais metais pasiektų. Vienai altarijai skiriu 16 000, o kitai iki 10 000, iš  esmės, 10 000 suma. Tada bažnyčios turtas sudarytų iki 100 000. Tada nuo tos sumos šeši procentai leistų šešis kunigus laikyti. 12 mišių kas savaitę būtų atlaikoma pagal fundacijos įsipareigojimus. Šventas raštas kiekvieną dieną turėtų būti skaitomas, o šventadieniais giedamas. Tokia fundacija reikalautų, kad Jiezno bažnyčia susilauktų tokio dieviškosios dvasios spindėjimo, kaip Stakliškių klebone Silvestravičiuje. Dvasininkai amžinai laike buvo Geradėjai, stebinę savo dvasia ir protu.

Pats tai retai vyskupijoje būnu. Jeigu atvykstu, tai vedamas kunigo Silvestravičiaus pamokymų. Kunigas mano sielą papuošė daugybe dalykų, pirmiausiai, pamaldumo Dievui dorybėmis. Tegul Dievas sustiprina jo asmenį ir laukiamus fundacijos rezultatus. Todėl nuolankiai meldžiamės už tai iki tol, kol būsim mirę“ (LMVB, F7-2843, p. 1–3).                                                                                                                 

Stakliškių kunigas Silvestravičius

Trumpam pertraukę tekstą, pabandysim paaiškinti, kuo gi svarbus jis, kad jį Antanas Mykolas Pacas mini. Tai kartu parodo, kokių dvasios korifėjų būta ir tada.

Stakliškėnas, Krinčino pagrindinės mokyklos direktorius, Stakliškių bažnyčios metrikos tyrinėtojas Algimantas Kaminskas-Krinčinas, savilaida išvertęs ir išleidęs visas Stakliškių bažnyčios XVII–XIX a. metrikų knygas, yra pažymėjęs, kad tikroji šio kunigo pavardė yra Juozapas Dovoina-Silvestravičius, kad gimęs jis 1733 m., kilęs nuo Raseinių apylinkių iš garsios bajorų Dovoinių-Silvestravičių giminės, benediktinas. Prieš klebonavimą Stakliškėse buvo Myro (Radvilų rezidencija dabartinėje Baltarusijoje) klebonas. Stakliškėse klebonavo nuo 1769 m. Mirė Stakliškėse 1784 m., priimdamas išpažintį. Pasižymėjo giliomis teologijos žiniomis, dvasingumu, kuklumu ir ypatingai nuoširdžiu betarpiškumu bendraujant su tikinčiaisiais. Jis mirė būdamas 51 metų (kai kur internete privelta klaidų ir parašyta, kad net 39). Buvo palaidotas Stakliškių bažnyčios rūsiuose (Stakliškių bažnyčios metrikų knygos, Krinčinas, 2014, savilaida, p. 201).

Susisiekėme su gerbiamu Stakliškių Švč. Trejybės bažnyčios klebonu Laurynu Visocku. Klebonas informavo, kad Stakliškių bažnyčia turėjo rūsį. Į jį, kaip ir Jiezne, buvo įėjimas iš vidaus. Deja, sovietiniais laikais didele dalimi jis buvo pertvarkytas, o vėliau ir apleistas. 1771–1775 m. Jiezno parapijoje kažkodėl klebono nebuvo ir Juozas Dovoina-Silvestravičius buvo tikras ir nuoširdus Antano Mykolo Paco dvasinis globėjas.

Laiško pabaiga

„Esu gavęs iš jo malonybės Vilniaus geradario Vyskupo patikinimą, kad kol kas ketverius metus fundacijai leidimo nesulauksiu. Prašau taip pat mūsų Ganytojus, Aukščiausią Kapitulą pakartotinai išnagrinėti mano prašymą, nes vyskupijoje beveik nebūnu. Atvyksiu, kad padėkočiau amžino laiko dvasininkams. Be prieštaravimų suvokiu, kad Dievo reikalai yra patys svarbiausi. Nuolankiai Jums nusilenkiu, su didžiausia  pagarbai ir nuolankumu Jūsų Šviesybėms. Patys karščiausi, nuoširdžiausi linkėjimai, nuolankus Jūsų tarnas Antanas Mykolas Pacas. Rašyta iš Jiezno 1771 m. rugsėjo 11 d.“ (Ten pat, p. 4).

Tai paskutinis Antano Paco laiškas apie Jiezno bažnyčią ir Jiezno reikalus. Dar yra parašytų laiškų 1772 m., bet jie liečia daugiau Antano Mykolo Paco pareigybės reikalus. Atkreiptinas dėmesys, kad rašydamas Vilniaus vyskupijai, jis nekalba apie Jiezno bažnyčios remontą. Kyla hipotezė, kad iki 1774 m. bažnyčios remontas dar buvo nebaigtas. Antanas Mykolas Pacas mirė 1774 m. vasarį, o Jiezno bažnyčioje laidojimo mišios ir apeigos vyko tik 1774 m. rugsėjo 5 d. Vilniaus Katedros klebono Tadeušo Šliženio pamokslą esame išvertę. Antanas  Mykolas Pacas nebuvo didelis valstybininkas, bet savo turtus, rūpestį paaukojo Jiezno bažnyčiai, Jiezno dvaro rūmų rekonstrukcijai. Juk visos jo skolos atsirado dėl jo rūpesčio Jieznu. Gražiai sutvarkę Jiezno viešąsias erdves, galėtume į tai įdėti ir gilesnį istorinį prasmingumą. Pvz., miesto sodą (parką) įvardijant Antano Paco vardu, nes jo rūpesčiu jis buvo pasodintas. O ir  gražiai sutvarkius aikštelę prie Jiezno seniūnijos, pavadinti ją  kunigaikščių Holovčinskių skveru, nes čia, šalia, buvo pirmieji jų mūriniai Jiezno rūmai. Šis pasiūlymas nereikalauja jokių gyventojų perregistravimo painumų, o tik didesnės pagarbos Jiezno krašto kūrėjams.

Jiezno grafystė – mūsų istorinės valdos

Jieznas turi kelias pamatines datas, kurios neturėtų  būti užmirštamos. Tai: 1) katalikybės pradžia – 1631m.; 2) Jiezno bažnyčios pastatymas ir pašventinimas – 1670 m.; 3) pirmasis  Jiezno (dvaro) paminėjimas 1492 m. gruodžio 4 d.; 4) Jiezno miestelio įkūrimas – 1581 m. gegužės 23 diena; 5) mūšis su bolševikais – 1919 m. vasario 10–13 d.

Ir čia negalime užmiršti Jiezno istorijos garbės ženklo – 1556 metų (prieš 470 metų), kada kunigaikščio Motiejaus sūnus, Jaroslavas Holovčinskis pradėjo formuoti Jiezno krašto teritorines valdas nuo šiaurinės sienos dabartinėje Kruonio seniūnijoje, nuo Toliškių, Rokiškių, Andriūnų, Užgirėlio, tai įrašydamas Kauno žemės teismo aktuose. Kunigaikščiai Holovčinskiai sukūrė mūsų krašto teritorinį arealą. Kadangi daugelis Jiezno krašto žemių buvo pelkėtos, krūmingos, net Jieznas tuo buvo apsaugotas, tai krašto aruodas buvo dabartinėje Kruonio seniūnijoje, taip pat Sobuvoje, Liciškėnuose ir Sundakuose bei Nibriuose. Jiezno grafystei niekada nepriklausė Kašonys, Pelekonys, Sokonys, Verbyliškės. Paverkniai priklausė tik labai trumpą laiką. Kodėl šis teritorinis arealas vadinamas grafyste, jeigu jį sukūrė kunigaikščiai? Ogi, pagal paskutinius savininkus grafus Pacus. Jiezno grafystės valdos pradėjo mažėti prie jų. 1781 m. birželio 4 dieną Jiezno grafystė dėl skolų buvo priversta atsisakyti Sevelionių, Rokiškių, o 1784 m. gruodžio 31 d. žymiam Lietuvos ir Lenkijos politiniam ir kariniam vadovui Tomui Vavžeckiui vedus Juzefą Pacaitę, jam, kaip kraitis, atiteko Kalviai su dvaru ir teritorijomis iki Vilūnų imtinai.                                                                                                                                                                   

Pacų valdos XVIII a. pabaigoje                                                                                         Pirmasis Jiezno dvaro laukas buvo už Jiezno ežero ir buvo vadinamas Užjiezniu arba Miesteliškėmis. Ten, už miško, buvo daug krūmų, ten miestelio gyventojai turėjo savo margus (margas – 0,71 ha) ir juos įdirbdavo. O toliau už miško buvo plytinė ir kalkių degykla. Ten nuolatos buvo gaminamos plytos, išgaunamos kalkės.                                                 

Antrasis laukas prasidėdavo keliu už Liciškėnų ežero ir apėmė Liciškėnų kaimą.

Trečiasis laukas prasidėjo link Žiežmarių (Sundakų, Sobuvos kryptis – V. K.) vingiuotu keliu, ant kurio kryžius buvo nutapytas, o antrasis ant žemių ribų pastatytas.

Pacų pievos

Šalia dirbamos žemės plotų buvo daug pievų, nes dvare buvo auginama daug galvijų:

1. Alšios pievos Stakliškių seniūnijoje, Trečionių kaime;

2) Pievos tarp Sundakų ir Tyliakiemio;

           3) Pievos netoli Jiezno buvusiame Lepolatų užusienyje;

           4) Valiūniškių ir Kašonių pievos;

           5) Čebotariškių arba Morkapievių pievos Liciškėnuose;

           6) Pievos tarp Liciškėnų ir Anglininkų;

           7) Keršiškių pievos tarp Sobuvos ir Kašonių kaimo;

           8) Pievos Grikapėdžio kaime;

           9) Pievos už Juodaviškių miško (LMAVB, f.12-3786, p. 2v).

Auginamos žemės ūkio kultūros

1800–1802 metais Pacų dvaras išaugino 106 Vilniaus statines rugių. Tai yra 43142 litrai, nes kiekviena statinė buvo 407 litrų tūrio. Kviečių – atitinkamai 25 statines, avižų – 230, grikių – 6, žirnių – 3 statines, saulėgražų – 1,25 (LVIA, f.525, ap.8, b.892, p. 40).

Bus daugiau

Istorikas Vytautas Kuzmickas

Keliaudami tolyn nuo Lietuvos per Vidurio Europą link Vokietijos ar Prancūzijos, matome išlikusius senuosius miestus, pilių kompleksus. Suvokiame, kad krikščionybė šiose šalyse buvo priimta keliais šimtmečiais anksčiau nei Lietuvoje. Tai padėjo užtikrinti šių valstybių vidinį stabilumą, lėmė laipsnišką atsisakymą smurto, žudynių ir plėšikavimo. Tikėjimas dieviškuoju pavyzdžiu, dieviška gėrio jėga žmonėse ugdė daugiau atlaidumo, kompromiso, sąžinės graužaties, susivaldymo nuo pykčio ir keršto.

Tai buvo sudėtingas ir ilgas procesas, nes žmogus visada lieka tarp Dievo – kaip jo kūrinys – ir savojo ego, savanaudiškumo.

Vis dėlto galima tvirtinti, kad senąją Lietuvos valstybę – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – stiprino ne vien ginklo jėga, bet ir katalikiško tikėjimo galia. Negalime pamiršti, kad valstybės valdovai buvo krikštijami ir remiami tiek Romos popiežiaus, tiek katalikiškos Europos valdovų.

Asmenybės, kurios pasižymėjo atsidavimu Dievui, pamaldumu, gyvenimo pavyzdžiu, gerumu, nuolankumu, kuklumu ir per jas pasireiškusiais Dievo galia stebuklais, buvo Bažnyčios įprasminamos – jos paskelbtos palaimintaisiais ar šventaisiais.

Kiekviena iš šių asmenybių yra savita ir unikali. Lietuva turi savo globėją – Šventąjį Kazimierą, kuris laikomas ir Lenkijos bei Radomo (Lenkijoje) vyskupijos globėju. Lietuvoje yra paskelbti du palaimintieji – Jurgis Matulaitis ir Teofilius Matulionis. O kartu su Lenkija – ir palaimintasis Mykolas Giedraitis (1420–1485). Jų kanonizacijos procesai, vykę tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, atspindi jų sielovadinę veiklą abiejose valstybėse.

Kaišiadorių vyskupijai ypač artimi palaimintieji Teofilius Matulionis ir Mykolas Giedraitis – dėl jų sielovadinės veiklos, glaudžiai susijusios su šia vyskupija.

Palaimintojo Mykolo Giedraičio 600-ųjų gimimo metinių paminėjimo svarba Lietuvai

Palaimintasis Mykolas Giedraitis (apie 1420–1425 – 1485 m. gegužės 4 d.) – regulinių atgailos kanauninkų ordino vienuolis, gimęs Giedraičiuose, o šventumo viršūnę pasiekęs Krokuvoje. Šiandien jis iš naujo atrandamas tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje.

Palaimintojo Mykolo Giedraičio beatifikacijos byla pradėta dar 1634 m., tačiau dėl įvairių aplinkybių procesas užtruko iki 2018 m., kai Vatikanas oficialiai pripažino jo gyvenimo šventumą. Beatifikacijos iškilmės įvyko 2019 m. Krokuvoje ir Videniškėse.

2025 m., minint 600-ąsias Palaimintojo gimimo ir 540-ąsias mirties metines, buvo surengtos iškilmingos jubiliejinės mišios, kuriose dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos dvasininkai bei kiti garbūs svečiai. Įsimintinas ir simboliškas buvo bėgimas Krokuva–Giedraičiai: jauni bėgikai, įveikę daugiau kaip 800 km, parnešė Palaimintojo relikvijas. Palaimintojo Mykolo Giedraičio atminimo kelias jungia bažnyčias Lietuvoje ir užsienyje.

Gegužės 8 d. Valdovų rūmuose įvyko prasmingas renginys, skirtas Palaimintojo Mykolo Giedraičio atminimui pagerbti. Jame dalyvavo dvasininkija, kultūros atstovai, visuomenės veikėjai, mokslininkai, Seimo nariai ir garbingos Giedraičių giminės atstovai iš užsienio. Vienu svarbiausių renginio akcentų tapo humanitarinių mokslų daktaro, Vilniaus universiteto profesoriaus, Lietuvos istorijos instituto darbuotojo Dariaus Barono paskaita apie Palaimintojo gyvenimą ir svarbą.

Profesorius pristatė savo išverstą, dar spaustuvės dažais kvepiančią Krokuvos universiteto filosofo, teologo ir viešojo notaro Jono Arundiniečio (1510–1567) knygą „Palaimintojo Mykolo Giedraičio gyvenimas“, pirmą kartą išleistą 1605 metais. Šis vertimas užpildo ilgą laiką tvyrojusį informacijos apie Palaimintąjį stygių. Knygoje taip pat pateikiamas angliškas vertimas, kurį parengė airių kilmės Lietuvos istorijos instituto darbuotojas S. C. Rowell, bei faksimilinis originalaus 1605 m. leidimo variantas. Knygą išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Garbingieji kunigaikščiai Giedraičiai

Pasak habilituotos mokslų daktarės Aldonos Prašmantaitės, kunigaikščiai Giedraičiai yra viena seniausių Lietuvos didikų giminių, kurios istorija ir indėlis į visuomenės bei kultūros raidą iki šiol buvo mažai tyrinėtas. Profesoriaus Dariaus Barono publikacija šią spragą iš dalies užpildo.

„Amžių pervartose“ kunigaikštišką giminės liniją išsaugojusių Giedraičių valdos buvo sutelktos rytiniame dabartinės Lietuvos regione. Videniškiai – vienas svarbiausių šios giminės valdų centrų. Čia iki mūsų dienų išlikę tiek žinomų, tiek mažiau pažįstamų kunigaikščių Giedraičių paminėjimų ir artefaktų.
(Šaltinis: Voruta – Giedraičių giminė, Mykolo Giedraičio kultas, Videniškių fenomenas)

Dariaus Barono tyrimuose teigiama, kad palaimintasis Mykolas Giedraitis buvo lietuvis, gimęs Giedraičiuose tarp 1420 ir 1425 metų. Jo tėvo vardas buvo Jurgis, motinos vardas nežinomas. Abu tėvai priklausė kilmingajam bajorų luomui. Mykolas buvo vienintelis jų vaikas – nuo mažens silpnos sveikatos, vaikystėje prarado galimybę valdyti vieną koją ir turėjo naudotis ramentais.
(Jonas Arundinietis, Palaimintojo Mykolo Giedraičio gyvenimas, V., 2025, p. 17)

Kaip pažymėjo Jonas Arundinietis, Mykolo Giedraičio kilmingieji tėvai, „susilaukę vienintelio sūnaus, iš prigimties negavusio kūno dovanų – buvusio ypač žemo ūgio, todėl nelabai tinkamo nei karo amatui (bajorų priedermė valdovui – V. K.), nei ūkio darbams, kuriais ši tauta daugiausia verčiasi – ir manydami, kad gimus tokiam sūnui jie patys nedaug kuo skiriasi nuo bevaikių šeimų, jį visų pirma pratino prie pamaldumo praktikų ir dieviškos liturgijos, tikėdamiesi, kad jeigu iš niekur kitur jiems paguodos nebus duota, tai didžiausia paguoda bus tai, kad jų sūnus augs sielos jėgomis, kurios jau tuomet ryškėjo, ir savo dorybėmis atsvers kūno trūkumus. Ir jų troškimai nebuvo apvilti!“ (Ten pat, p. 107)

Mykolas Giedraitis jaunystėje

„Nuo vaikystės jis buvo taip atsidavęs pasninkui, kad per savaitę tik tris dienas leisdavo kūnui atgauti jėgas, o likusias susilaikydavo nuo maisto. Kūną taip smarkiai vargino, kad dėl tokio gyvenimo atšiaurumo apmirdavo dvasinės galios.

Neįmanoma apsakyti, kaip jis mylėjo vienatvę – santykių su bendraamžiais vengdavo, traukdavo į nuošalias vietas, saugias nuo stebėtojų, kur ištisas valandas medituodavo ir melsdavosi. Būdamas jaunuolis, savo papročių tvirtumu ir brandumu jis prilygo senam žmogui. Kalbėdavo taip mažai, kad iš jo niekada neišgirsdavo nieko nereikalingo“ (Ten pat, p. 109).

Bistryčios vienuolyne (1458–1460 m.)

Jis ėmė karštai trokšti vienuolinio gyvenimo. Tuo metu Bistryčios mieste, nedideliu atstumu nuo jo gimtojo kaimo (dabartinėje Baltarusijoje, netoli Lietuvos pasienio), gyvavo garsus vienuolynas. Jame gyveno Šv. Augustino regulos kanauninkai atgailautojai, pavaldūs Krokuvos Šv. Morkaus vienuolynui.

„Ten jis ir patraukė, nešinas tokiomis mintimis: „Esu beraštis, silpno kūno, man – nenaudingam – nebus leista įstoti į vienuolyną.“ Tačiau ryžosi šiam pavojui. <…>

Brolis Augustinas, rimtas vyras, pritarė prašančiajam – nežinia, ar sujaudintas pamaldaus nusiteikimo, ar iš veido išskaitęs jo sielos įkarštį. Tad, atlikęs šventas pareigas, apvilko jį ordino abitu ir suteikė palaiminimą.

Neilgai trukus jis, kaip kelionės palydovas, buvo pasiimtas į Krokuvą, kur turėjo vykti ordino kapitula. Pasibaigus noviciato laikotarpiui, jam buvo suteiktas vienuolystės sakramentas“ (Ten pat, p. 111).

Vienuolystė Krokuvoje (1461–1465 m.)

Palaimintasis Mykolas Giedraitis studijavo Krokuvos universitete, kur įgijo menų ir filosofijos bakalauro laipsnį. Baigęs studijas, gyveno Šv. Morkaus vienuolyne ir atliko zakristijono pareigas.

Palaimintojo aplinka visiems krisdavo į akis: žemė – plika, patalas – šiaudai, asmeniniai daiktai – rožinis ir ant sienos kabanti saviplakos rykštė.

Jis buvo uoliai atsidėjęs vienuolyno darbams ir niekada neapleisdavo savo pareigų – ypač, kai reikėdavo puošti altorius ar patarnauti per šventąsias Mišias. Laisvomis nuo tarnystės valandomis jį visada matydavo šventovėje.

Džiaugėsi paprasčiausiu maistu: nevalgė mėsos, pasitenkindavo virtomis daržovėmis, dažnai – tik duona su druska, kartais pridėdamas aliejaus ar sviesto. Jis užsidarydavo vienuolyne ir iš jo neišeidavo.

Saviplaka

Šalia nuolatinės maldos, klūpant prieš Nukryžiuotojo atvaizdą, saviplaka buvo įprasta viduramžių vienuolynuose, vienuolių gyvenime.

„Netgi jį, maldose panirusį ir kontempliacijai atsidavusį, dažnai apnikdavo kipšai – keldami triukšmus, riksmus, dantų griežimą ir stengdamiesi įvaryti baimę. Tuo metu, kai jis praktikuodamas saviplaką čaižydavo sau nugarą, tie jį kankindavo atseikėdami antra tiek kirčių ir nusėdami kūną baisiomis žaizdomis taip, kad nuo kraujosruvų nebelikdavo jokios sveikos kūno dalies. Dažnai, smarkiai išplaktą ir siaubingų kirčių nusėtą, kartais net per šventovę vilktą, jį leisgyvį už didžiojo altoriaus aptikdavo rytmetinių maldų giedoti susirinkę broliai, šalia matydami į šipulius subyrėjusias rykštes.“ (Ten pat, p. 115)

Pranašystės dovana

Būnant Krokuvoje, jam sužibo pranašystės dovana. Viena Krokuvos miestiečio žmona, vedina dviem sūnumis, atėjo pas jį pasiteirauti, koks gyvenimas jų lauktų. Pasvėręs jos troškimą ir trumpam įsmeigęs žvilgsnį į vaikus, palaimintasis pasakė: vienas gaus dvasininko šventimus, kitas gyvenimą baigs kartuvėse. Taip ir atsitiko.

Pasklidus žiniai apie jo pranašystes, Palaimintajam teko slapstytis nuo žmonių, trokštančių išgirsti ateitį, ir tokius smalsuolius jis stengėsi atkalbėti. (Ten pat, p. 121)

Palaimintasis išpranašavo kelis gaisrus Krokuvoje. Prisilietus prie jo palaikų po mirties, daugelis ligotų žmonių pasveiko.

Mirtis

„Kai palaimintasis Mykolas suprato, kad jo gyvenimo pabaiga jau arti, liepė pakviesti ordino generalinį vyresnįjį ir jam, su skausmu širdyje, išpažino viską, kas gyvenime buvo įvykę – nenutylėdamas net ir aukščiau minėtų paslapčių: kad jam meldžiantis prabilo bažnyčios viduryje buvęs Nukryžiuotojo atvaizdas; kad, persekiojamas piktųjų dvasių, jis kartais likdavo tik pusgyvis; kad padėdavo žmonėms, sergantiems įvairiomis ligomis.

Savo nuodėmklausiui jis karštai maldavo šių dalykų neatskleisti. Galiausiai paprašė būti sustiprintas šventaisiais sakramentais ir brolių, kurie jam neatsakytų skaitydami psalmes. Jam buvo skirta deramai laiko – su ašaromis akyse jis meldė brolius atleisti už visus suklupimus. Vėliau prašė atleidimo ir iš vyresniųjų, jei kuo jiems buvo nusikaltęs, ypač jei pažeidė paklusnumo dorybę. Broliai, apsipylę ašaromis, savo ruožtu jo taip pat atsiprašė ir pavedė jį maldoms.

Taigi, klūpodamas, melsdamasis ir liedamas ašaras, kaip tikras Kristaus kovotojas, jis nurimo Viešpatyje 1485 metų gegužės 4 dieną.“ (Ten pat, p. 125)

Palaimintasis Mykolas Giedraitis buvo palaidotas Šv. Morkaus bažnyčioje, presbiterijoje, šalia įėjimo į zakristiją. Jo vidinis credo buvo: „Iki gyvenimo pabaigos būk kantrus.“

Apie jį plačiau galima sužinoti Videniškiuose, Giedraičiuose, taip pat aplankant Krokuvą.

Važiuodami ilsėtis į pajūrį senuoju Žemaičių keliu, užsukime į Varnių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedrą, kur palaidoti žymūs Žemaitijos vyskupai. Tarp jų – ir garsūs Giedraičiai: Merkelis Giedraitis (XVI a.), Steponas Jonas Giedraitis (XVIII a.), o stiklo karstuose su išlikusiais palaikais – XIX a. vyskupai Juozapas Arnulfas Giedraitis ir Simonas Mykolas Giedraitis.

Čia taip pat galima sužinoti daugiau apie žymų Žemaitijos vyskupą Kazimierą Pacą (1667–1695), kuris taip pat palaidotas šioje katedroje.

Vytautas Kuzmickas, istorikas

Istorikui svarbu giliau pažinti įvairiapusį istorijos virsmą, suprasti bent santykinį tikrovės vaizdą.

Nagrinėjant mūsų senąją istoriją, kunigaikščių Holovčinskių ir grafų Pacų veiklos tyrinėjimas yra harmoningai vienas kitą papildantys. Juk  Holovčinskiai (XVI a. – XVII a. pirmieji 3 dešimtmečiai) sukūrė tai, ką vėliau Pacai perėmė ir išvystė: kaimai, malūnai, rūmai, bravorai ir t.t. Tad ir pateikiame abiejų didikų dokumentus.

1604 m. rugpjūčio 9 d.

Keliamės į Jiezno mūrinius Kauno seniūno Jaroslavo Holovčinskio pastatytus rūmus. Tėvoninėje valdoje jo sūnus, 1581 m. Jiezno miestelio įkūrėjas Sčastnas Holovčinskis su raštininku ir dviem antspaudininkais kuria dokumentą…

„Aš, Sčastnas, Jaroslavas Holovčinskis iš Holovčino, Minsko pilininkas, Liubošanų seniūnas (LDK gudiškos žemės – V. K.), pažymiu šiuo geranorišku įrašu tiems, kuriems teks tai skaityti, ir tiems, kuriems tai teks girdėti, kad velionis, mano tarnas ir Jiezno bajoras Jurgis, sūnus Venclavo, Kirša, ilgą laiką gyvenęs Užugirio (už Darsūniškio girios – V. K.) dvare Kauno paviete. Tai buvo išmainyta su Trakų pilininku Mikaloju Tolvaišu, perkant Sobuvos dvarą. Mikalojaus Tolvaišos mielaširdyste po jo mirties Užugirio dvaras turi atitekti Jurgiui Kiršai, o po šio mirties jo sūnui Martynui, Jurgio sūnui Kiršai, kurie man, kaip ponui,  tebetarnauja. Prisimindamas velionio Jurgio Kiršos sąžiningą tarnystę, taip pat patirdamas Martyno Kiršos atsidavimą. Tegul Martynas Kirša, jo žmona, vaikai ir palikuonys valdo Užugirio dvarą kaip savo su visais dvariškiais ir visas žemes ir sklypus, vandenis, pievas  valdyti. O man nuo šio dvaro ginkluotą karinę jėgą, kaip ir kiti Jiezno bajorai, turi pristatyti. Taip pat visas paveldėtas prievoles turi atlikti ir pas Jiezno tijūną atvykti. O jeigu jis, Martynas Kirša, žmona, vaikai ir palikuonys nenorės man tarnauti, tada jis, žmona ir vaikai neturi teisės valdyti mano Užugirio dvarą, su valakų, užusienių, pievomis. Tada 150 kapų grašių pats Martynas Kirša  ar jo palikuonys turės sumokėti. Ir neatsižvelgiant į įvairiausias sunkumus ar skolas ir nelaukiant to, ar turi 150 kapų grašių sumokėti. Ir todėl mes davėme Martynui Kiršai, jo vaikams ir palikuonims šį raštą su mano antspaudu ir mano parašu. Pagal Respublikos teisę, turime valdomų žemių ribas papildomai Užugirio dvare, kur jie iki mirties gyveno ir man tarnavo ir kurias Martynui Kiršai perleidžiu, nustatyti. Yra įvairių smulkių žemių, kurios yra prieš Užugirį, tad jas pirksiu pas Kauno pavieto bajorą Bagdoną, Timofiejaus sūnų Gromyką, už sutartą pinigų sumą, už šimtą dvidešimt kapų grašių. Tą žemę atiduočiau, jeigu Martynas Kirša sumokėtų Bagdonui Gromykai iki šimto dvidešimt kapų grašių, iš kurių būtų ir savo asmeninių trisdešimt kapų grašių lietuviškų ir dar jeigu Martynas Kirša parduos visą valaką žemės su pievomis ir miškais mano valake su valdiniais mano Valiaus Usadomo (gal raštininko nenugirsta – Adomo?) vardu. Mano Jiezno dvaro Juodejiškių kaime, o Sobuvos užusienis virš Aklojo ežero, ten yra 10 margų pievų ir 10 margų pūdymų. Už 150 kapų tai galima nupirkti, sumokėjęs tuos pinigus Martynas Kirša gali viešpatauti ir savo tėvoninėse valdose, ir Bogdano Gromykos, ir mano valake Jodejiškėse ir užusienyje prie Aklojo ežero. Raštas surašytas keturiais egzemplioriais Jiezne 1604 Dievo gimimo metais rugpjūčio 9 dieną. Pasirašė: Sčastnas, Jaroslavo sūnus, Holovčinskis savo ranka, Andrius Tomaševičius savo ranka. Antspaudininkas Motiejus Petravičius sava. Pakviestas antspaudininkas Janušas Bychoviecas sava“ („VUMB-1605-1606 Kauno žemės teismo knyga, nr. 35, nr. 113, p. 215a-216). Tekstas verstas iš lenkų kalbos.

Dokumento slėpiniai

Dokumentas painus. Jame nėra Martyno Kiršos parašo. Stambusis Jiezno dvaro savininkas, išsigandęs savo žemės dovanojimo akto smulkiam bajorui Martynui Kiršai, pasitaręs su keliais Kauno pavieto bajorais, nusprendžia be Martyno Kiršos žinios rašto turinį pakeisti. Ir pasipelnyti. Bet dokumento kodinis žodis, neleidžiantis to realizuoti, yra Trakų pilininkas Mikalojus Tolvaiša, panorėjęs, kad po mirties Užugirio dvaras atitektų Jurgiui Kiršai, o po pastarojo mirties – jo sūnui. Gal net ir raštą yra surašęs? Kas tas Mikalojus Tolvaiša? Jo pėdsakai mūsuose daro didelę garbę Jiezno istorijai.

Mikalojus Tolvaiša (Talvošas) kilęs iš Žemaitijos bajorų. Jis – Gulbės herbo, kaip ir Holovčinskiai, savininkas, ypatingo rango LDK valstybinis veikėjas. 1566–1570 m. – Minsko pilininkas, 1570–1588 m. – Žemaitijos pilininkas; 1588–1596 m. – Lietuvos dvaro maršalka. Trakų pilininkas, kelių miestų seniūnas. Buvo labai gerai pažįstamas su LDK didžiaisiais etmonais Grigaliumi Chodkevičiumi ir Mikalojum Radvila Ruduoju. 1565 m. Jono Chodkevičiaus kariuomenėje dalyvavo garsiame Kirempo mūšyje su švedais, gavo pulkininko laipsnį, dar žinomas kaip derybininkas su Maskva. Nežinoma jo gimimo data, mirė jis 1588 m.

Tolvaišos – kalvinizmo skleidėjai mūsų krašte

Kalvinizmas sklido dėka garbių atsidavusių LDK asmenybių. Tai nebuvo visuotinis, o didikų, jų giminių ir tarnų tikėjimas. Užuguostis, Pieštuvėnai, Jieznas, Sudvariškės perėjo į kalvinų  tikėjimą dėka šio įtakingo asmens, taip pat dėka jo sūnaus Adomo. Jie pirkdavo dvarus, o ten tikėjimas buvo jų privatus reikalas. Tik Adomo Tolvaišos dukra Janina Tolvaišaitė, ištekėjusi už Minsko pilininko ir Žemaitijos seniūno, Aukštadvario ir Užuguosčio žemių savininko Jono Alfonso Liackio, perėjo į katalikų tikėjimą ir 1643 metais pastatė antrąją Užuguosčio bažnyčią. LDK didžiojo kunigaikščio dvaruose (Stakliškės, Birštonas, Punia, Darsūniškis) vyravo tik katalikų tikėjimas.                                                                                                                                                         Mikalojus Tolvaiša paliko Užugirio dvaro žemes Kiršoms, galbūt iš krikščioniškų paskatų, o gal kaip aktyviems kalvinistams?

Dokumente pirmą kartą LDK dokumentuose minimas Jodejiškių kaimas, vėliau tapęs Jodiškėmis, o dar vėliau Juodaviškėmis. 1604 m. – Juodaviškių gimtadienis. Dabar kaimui per 420 metų. Dokumente pažymėtas Aklasis ežeras dabar vadinamas Bebrūku.

Kiršos ilgai išlaikė savo valdą ir ją pardavė Kristupui Zigmantui Pacui tik 1646 m. (Volfas).

Stanislovas  Eustachijus Pacas Jiezno gyvenime

Neturime vyresniojo Stepono Paco sūnaus nei paveikslo, nei jokio rašto. Turime tik pamokslą jį laidojant. Turėkim omenyje, kad Jiezno dvarą iš Reginos Holovčinskaitės-Tiškevičienės-Kiškienės nupirko Steponas Pacas ir iškart tas pačiais metais su Prienų seniūnija perleido vyriausiam sūnui Stanislovui Pacui. Čia, Jiezno Holovčinskių mūriniuose rūmuose, jis gyveno, čia jam vadovaujant Nibrių kaimo vyrai „prie mūrų“ juos remontavo. Nuo 1633 m. iki mirties 1643 m. Pacas – Jiezno rūmų ir dvaro savininkas. Jau iš mūsų anksčiau pateiktos Krokuvos Jogailos Universiteto bibliotekos duomenų matėme, kad jis gerai ūkiškai tvarkėsi.

1644-ieji – Mikalojaus ir Kristupo Zigmanto Pacų brolybės metai

1640 m. miršta Lietuvos pakancleris Steponas Pacas, 1643 m. mirtis ištinka ir vyriausiąjį sūnų, Prienų seniūną Stanislavą, po pusmečio miršta ir motina Ona Pacienė. 1644 m. broliai Mikolajus ir Kristupas Zigmantas geranoriškai, be jokių ginčų, pasidalija turtą. Vilkaviškio  seniūnas Kristupas Zigmantas Pacas gavo Dauspudą, Janavą, Varšuvos rūmus, o svarbiausia, Jiezno dvarą su „mūriniais  rūmais“, kuriuos 9 metus valdė brolis Stanislovas. Mūrinius rūmus apie XVI a. vidurį pastatė Jaroslavas Holovčinskis. Turiu džiaugtis, kad ir abu rūmų savininkai dėl to jau nesiginčija. Brolis Mikolajus gavo Kryčevską, Rokantiškes, Lavariškes, mūrinius Vilniaus rūmus (Šv. Jonų gatvėje), Chorošą su Rogovos palivarku.

Netekėjusios sesers kraičiu sutarė rūpintis abu. Įdomi buvo Stepono ir Mikalojaus kurį laiką valdyta Rokantiškių pilis su apylinkėmis. Tą pilį statė Goštautai, valdė Žygimantas Augustas. Bet vietiniams žmonėms daugiausia įstrigo, kad ir trumpas, Pacų valdymas, todėl piliavietę ir aplinkines kalvas jie du praėjusius šimtmečius vadino Pacų kalnais.                                                                              

Stepono ir Stanislovo Pacų palaidojimo vieta

Žinome, kad 1640 m. miręs Steponas Pacas ir 1643 m. Stanislovas Eustachijus Pacas buvo palaidoti pirmojo funduotoje bažnyčioje. Kreipiausi į dvasiškius. Tačiau paaiškėjo, kad 1760 m. bažnyčia sudegė ir iš naujo buvo atstatyta pagal J. J. Glaubico projektą. Pacų palaikų neliko, yra tik atstatytos bažnyčios rėmėjų didikų Pociejų koplyčia.

Bus daugiau – istorikas Vytautas Kuzmickas

1871 m. kovo 1 d. Jiezne

1871 m. kovo 1 d. jau pavasarėjantį Jiezną apskriejo liūdna žinia. Parapijos klebonas Jurgis Sudimtas nusišovė. Didelių klausimų visiems atsirado. Nemažą turtą iš Birštono kurorto „mineralinių gyslų“ buvo susikrovęs klebonas. Carinės valdžios buvo įtartas simpatija 1863 m. sukilėliams, todėl buvo perkeltas iš ten į Jiezną. Čia jis turėjo neblogą klebonijos ūkį, keliasdešimt galvijų, nemažai kiaulių. O svarbiausia, jį traukė puikūs eiklūs žirgai. Jis palaikė ryšį su tuometiniais žydų ir čigonų kilmės kontrabandininkais, veikusiais abiejuose Nemuno krantuose. Jis per juos keisdavo savo pramogoms žirgus. 1870 m. carinė Trakų apskrities žandarų valdyba gerai padirbėjo ir susekė 73 arkliavagių, pardavimo tarpininkų, tinklą. Tarp jų buvo Prienų muitinės (tarp Vilniaus ir Suvalkų gubernijos) darbuotojai, keltininkai ir tie, kurie naudojosi kontrabandininkų paslaugomis. Tarp jų buvo atkreiptas dėmesys ir į Jiezno kleboną (tiksliau, jis vadinosi parapijos administratoriumi) Jurgį Sudimtą. Jeigu jis būtų buvęs teisiamas Trakų apskrities teisme, tikriausiai būtų buvęs nuteistas keliems metams laisvės atėmimo atliekant bausmę kokiame nors griežtame vyrų vienuolyne, konfiskuojant jo turtą ir šį reikalą stambiai ištrimituojant carinės valdžios propagandoje. Deja, atsirado žmogus, kuris siekė visiškai sunaikinti kleboną ir pasiglemžti jo turtą.

Tas žmogiškas paklydimo kelias

Kai senose kapinėse lankau artimųjų kapus, aplankau ir Igno Kvintos kapą (1829–1889). Tvirtas akmeninis antkapis, šalia jo anūko Stanislovo, kurie vienas kito nepažino, pirmosios žmonos Janinos. Rasų kapinėse nyksta vienumoje Ignoto sūnaus Leono kapas. Žmona Jadvyga tikriausia palaidota prie kurios nors iš savo dukrų, ištekėjusių už Aukštadvario ir Onuškio dvarininkų, kapo. Palenkėje, Elke, palaidotas tikras inteligentas, agronomas, paskutinysis Jiezno dvaro savininkas Stanislovas Kvinta su žmona Zofija. Nepilnai prieš 2 metus Košaline mirė jų sūnus Adomas (1930–2023). Pridedu jo nuotrauką. Nežinau, ar dar gyva jo žmona Irena Prevyš-Kwinto. Kvintos – garbi LDK pareigūnų giminė. Mūsų Kvintos yra kilę nuo Švenčionių, Pabradės, Zarasų apylinkių.

Einu prie Ignoto Kvintos kapo paliūdėti, kad taip atsitiko. Kad parodyčiau tai, kas įvyko, ir iš to pasimokyčiau. Istorikai neteisia, jie tik siūlo išvengti klaidų. Mes dažnai teigiame, kad viską nulemia paveldimumas. Deja, dauguma pavyzdžių rodo, kad blogis arba net nusikalstamas visos visuomenės požiūriu elgesys susiformuoja draugų rate ir net vyresniame amžiuje ydingomis normomis besiremiančiuose žmonių santykiuose. Viską lemia žmogaus asmenybė. Jeigu ji savo esme yra ir visiems aplinkiniams palanki, gerai visiems. Jeigu jos nėra – kliūtis visiems. Tad, yra vienintelė gilių žmogiškų vertybių partija, ryšio su Dievu, kritiško proto partija.

Kas Tu buvai, valstybės patarėjau Ignotai Kvinta?

Gal kai kas pasakys: Jiezno dvaro ir Birštono kurorto savininkas. Tai tiesa, bet vien tuo Ignoto Kvintos neapibūdinsi. Gimęs Karkaziškėse, netoli Pabradės, 1829 m. pasuko, ne kaip dauguma lenkų bajorų, konfrontacijos su caro valdžia, naikinusia sukilimuose siekį atkurti bendrą lietuvių ir lenkų valstybę, keliu, o pasirinko kolaboravimą su ja. Baigė Vilniaus bajorų gimnaziją, pradėjo dirbti Vilniuje politinės žandarmerijos sekliu. Užsitarnavo vyresnybės palaikymą ir įstojo į Sankt Peterburgo universitetą, baigė teisės fakultetą ir pačiame imperinės Rusijos centre nuo 1867 m. pradėjo dirbti Vidaus reikalų ministerijoje, nedidelio rango valdininku.

Pažintis su Petru Vitgenšteinu (1831–1887)

Tai garbingo Vestfalijos kunigaikščio Sent Lvovo Vitgenšteino ir Stefanijos Radvilaitės, pagal paveldėjimą turėjusios daug paveldėtų dvarų tuometinėje Rusijos imperijoje, sūnus. Labai nusipelnęs Rusijos imperijai tiek karinėje, tiek žvalgybinėje veikloje. Jis buvo apdovanotas net šešiais garbingiausiais imperijos apdovanojimais. Turėjo labai daug dvarų, ypač Lietuvoje. Garsiausias – Verkių. Buvo labai labai turtingas žmogus. Petras Vitgenšteinas tapo Ignoto Kvintos kumyru. Bet jis labai pergyveno, kad neturi bent didesnio dvaro. Todėl nusprendė pasinaudoti savo tarnyba, kovodamas prieš katalikybę bei prieš jau subujojusį lenkų nacionalinį judėjimą (lietuviškasis dar tik formavosi – V. K.). Vardan savo asmeninių tikslų jis ryžosi politinės žmogžudystės užsakymui. Abejoju, kad jis tai būtų daręs vienas.

1871 m. vasario 28 d. vakare pas kunigą Jurgį Sudimtą, tuo metu jau įtariamą ryšiais su kontrabandininkais, atvyko Ignotas Kvinta kartu su savo pusbroliu Feliksu. Niekas daugiau po to kunigo gyvo nematė. Buvo paskleista melo versija, kad J. Sudimtas, išsigandęs būsimo tyrimo, būdamas apie 1,60 cm ūgio, nusišovė iš daugiau kaip 1,50 cm ilgavamzdžio šautuvo. Kas sunkiai buvo beįmanoma. Trakų žandarų valdybai duotuose parodymuose kunigo šeimininkė Domicėlė Žutautaitė matė, kaip tuo metu majoro Petro Vitgenšteino patikėtinis Ignotas Kvinta ir jo pusbrolis Feliksas Kvinta po kunigo mirties pagrobė jo pajamų-išlaidų knygą, taip pat, kaip Kvintos pagrobė Trakų apskrities vadovo Cezario Giedraičio 2000 carinių rublių skolos kunigui raštelį.

Visi miestelio ir aplinkinių kaimų žmonės vengė duoti bet kokius parodymus sudarytai arkliavagių bylos tyrimo komisijai. Caro valdžios „išspausti“ liudininkai – jiezniečiai prabilo. 1. Zakristijonas Feliksas Butkevičius: „Jurgis Sudimtas prekiavo arkliais, pas jį per metus buvo atvedama iki 50 arklių“. Valstietis Vincentas Kondratavičius: „Matydavau, kad kartais kunigas išgerdavo su arklius atvedusiu Giršu Smorgonskiu“. Merkinės valstietis Juozas Čiurlionis (galimai koks nors M. K. Čiurlionio giminaitis): „Jurgis Sudimtas labai dažnai užsiėmė arklių prekyba. Kai Girša Smorgonskis atvedė du arklius, jis nakvojo pas kunigą“ (LVIA, f,604, ap. 5, b. 1097, l.45–82).

Kol vyksta tyrimas, valdžios nurodymu „kunigas  piktadaris“ jau savaitę nelaidojamas, mintimis keliaukime į carinės imperijos sostinę Peterburgą.

1871 m. gegužės 5-oji, Peterburgas

Praėjo tik du mėnesiai po kunigo Jurgio Sudimto žūties. „Tūkstantis aštuoni šimtai septyniasdešimt pirmųjų metų kovo 5 dieną dvarininkas Jonas Ivanovičius Liubarskis pagal jo Imperatoriškos didybės kunigaikščio Petro Vitgenšteino, Lvovo sūnaus, 1870 m. gruodžio 22 d. įgaliojimą, atvyko pas Peteburgo notarą Balinskį ir pardavė valstybės patarėjui (valdininkų rangas – V. K.) Ignotui Kvintai Vilniaus gubernijoje, Trakų apskrityje, esantį nekilnojamąjį Jiezno dvarą ir to pačio pavadinimo Jiezno miestelį. Jis tapo Petro Vitgenšteino nuosavybe, jį 1870 m. balandžio 8 d. nupirkus iš dvarininkės Onos Kamenskienės, pagal Vilniaus Civilinio ir Baudžiamojo teismo nutartį su visomis žemėmis, miškais ir miško kilmės naudmenimis ir girininkijomis perėjusias į iždo knygas ir baudžiavines prievoles, taip pat reikalingas išmatuoti ir ginčytinas žemes, esančias valstiečių sklypuose“. Tai 1352 dešimtinės. 1260 kvadaratinių sieksnių (1 dešimtinė žemės prilygo 1,0925 ha, taip pat prilygo 2400 kvadaratinių sieksnių, taigi Ignoto Kvintos dvaro valdos siekė 1478 dabartinių ha – V. K.) ( LVIA, F.448, ap.6, b.8922.l.56–57).

Taip pat buvo nurodyta, kad Kvintos perima savininko rūmus – tvirtovę, malūnus, karčiamas, žuvies gaudyklas ir kitus naudmenis. Už dvarą Ignotas Kvinta sumoka Petrui Vitgenšteinui 20 000 carinių sidabrinių rublių. Jeigu Ignotui Kvintai iškiltų kokie nors teisingumo ieškojimo dalykai, Petras Vitgenšteinas sutartimi jam prisižadėjo sumokėti 1000 carinių sidabrinių rublių.

Visam kraštui, remiantis Lietuvos Metrika ir kitais sutartiniais dokumentais, sudarau šią Jiezno dvaro ir miestelio valdymo chronologiją, kuri niekur kitur nėra pateikta:

1. LDK didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis, nuo 1501 m. ir Lenkijos karalius (1492–1502);

2) LDK kunigaikštienė Elena 1503–1507 12.15;

3) 1507.12.15–1633 – kunigaikščiai Holovčinskiai;

4) 1633–1807 – grafai Pacai;

5) 1807–1839 – dvarininkai Penčkovskiai;

6) 1839–1845 – Naugarduko dvarininko Obuchovo trys dukros Ona, Regina ir Evelina;

7) 1845–1870 – Ona Obuchovaitė-Kamenskienė;

8) 1870.02.11–1871.03.05 – Petras Vitgenšteinas;

9) 1871.03.15–1940.12 – Dryjos herbo dvarininkai Kvintos, po 1922 metų žemės reformos tik su 80 ha žemės ir Jiezno ežeru.

Petro Vitgenšteino priedanga

Po 1863 m. sukilimo pralaimėjimo ir carinių represinių įstatymų, nei lietuvių, nei lenkų dvarininkai negalėjo įsigyti žemės, išskyrus labai nusipelnusius Rusijai. Ignotas Kvinta su P. Vitgenšteino pagalba tą žemę įsigijo po savo „nuopelno“, caro Rusijos priešo, kunigo Jurgio Sudimto veiklos atskleidimo. Jis buvo Rusijos vidaus reikalų ministerijos, betarpiškai vykdžiusios nutautinimą, katalikų tikėjimo persekiojimą, politines žmogžudystes, bendradarbis. Jis mirė 1889 m. nuo kraujo į smegenis išsiliejimo ir yra palaidotas į kairę nuo Šv. Kryžiaus koplyčios. Jurgis Sudimtas Vilniaus Baudžiamųjų bylų teismo sprendimu 1871 m. buvo pripažintas valstybės nusikaltėliu ir palaidotas be antkapio. Tačiau kapas prie pat koplyčios kairėje pusėje matomas ir dabar. Auka nuo susidorojimo organizatoriaus – tik 15 metrų atstumu.

1874 metų Jiezno aukcionas

Jeigu Jiezno rūmų likučiai primena XV–XVIII  amžių istorines peripetijas, tai išėję iš būties Jiezno valsčiaus rūmai mena tiek carinę formalią savivaldą, tiek lietuvišką savivaldą, Lietuvos karinę komendantūrą, savanorius. XIX a. antroje pusėje Jiezno valsčius tęsėsi nuo Paprienės iki Aukštadvario prieigų, apimdamas Birštoną ir dabartinę Birštono seniūniją, Stakliškes, dabartinę Stakliškių seniūniją, dalį dabartinės Aukštadvario seniūnijos. Buvusiuose Valsčiaus rūmuose daug svarbių dalykų įvyko. O ypač – pirmasis regione ir vienas pirmųjų Vilniaus gubernijoje aukcionų. Jame 1874 m. buvo išvaržytas nužudyto kunigo Jurgio Sudimto turtas.

Bus daugiau

Vytautas Kuzmickas, istorikas

Parodos nuotraukas su paveikslu. Fot. M. Kaminskas

Kiekvienas mūsų krašto kampelis – tarsi amžių dulkių užpustyta mažoji Troja, turtinga savo istorijos perlais ir slėpiniais. Tik reikia tai pamilti ir jie pamažu atsiveria. Tik jie nemėgsta paviršutiniškumo, lėkštumo ir tuščio pozavimo.

Birštono istorinis valsčius jau buvo LDK orbitoje, o Paverknys grobikams kryžiuočiams buvo gerai pažįstamas. Bet daugelis kaimyninių vietovių dar buvo istorijos ūkuose. Pirmosios Užuguosčio bažnyčios atsiradimas turi dvi versijas. Pirmoji, kada, pasak VDU istorijos profesorės V. Kamuntavičienės, Vytauto Didžiojo bajoras Jonas Daugirdas, vėliau Vilniaus vaivada (mirė 1443 m.), fundavo Užuguosčio bažnyčią. Dėl silpnos tuometinės Vilniaus vyskupijos kanceliarijos šis dokumentas, kaip ir daugybė kitų LDK pirmųjų bažnyčių steigimo, valdovų ir bajorų įsipareigojimų jomis rūpintis, dokumentų neišliko (Valda Kamuntavičienė. Kauno dekanato bažnyčių raida XV–XVII a. „Lituanistica“. 2006. t. 68, p. 3–4).                                                              

Vis dėlto remiamės antrąja versija tik dokumentais, kurie yra išlikę, ir tai mums bus labai reikšminga kitais metais. Kaip ir mūsų amžiną atilsį tėvai ir seneliai skubėdavo į Šv. apaštalų Petro ir Povilo atlaidus į Užuguostį, kelkimės ten savo mintimis.

Ateinantieji 2025 metai svarbūs ne tik Kaišiadorių vyskupijos Birštono dekanato, bet ir viso mūsų krašto parapijiečiams ir dvasininkijai. Prieš 530 metų, 1495 m., garsios Žemaitijoje Dargevičių (Dargaičių) atstovas, Užuguosčio dvaro valdos savininkas Mikalojus Dargevičius (Dargaitis) prie Užuguosčio bažnyčios įsteigė altariją ir savo testamentu užrašė Užuguosčio bažnyčios altaristai (pavardė nenurodoma) javų dešimtinę nuo savo dvarų Užuguostyje,  Daugirdiškėse (dabartinė Elektrėnų savivaldybė), Gineitiškėse (dabar Gineikonys), Giriotiškėse, Ganciūnuose su palivarkais, taip pat išsilaikymui karčiamą su karčiamininku, gyvulių ir nelaisvą šeimyną darbams atlikti (LMAVB RS, F. 256, B. 2708, P. 1–2).

Paveikslo nuotrauka po restauravimo (2024-10-28). Fot. M. Kaminskas

1523 m. Mikalojaus Dargevičiaus dukra Marija Daugirdavičiūtė-Zavišienė padovanojo bažnyčiai Užuguosčio ir Veršio dvarus žvejybai (Užuguosčio R. K. bažnyčios 1938 m. inventorius, p. 1 – Kaišiadorių vyskupijos archyvas). Didikai Zavišos įtakos turėjo iki XVI a. 8 dešimmečio. Istorijos dokumentas liudija, kad dar 1574 metais vietinis Užuguosčio bajoras Petras Mackavičius pardavė žemės sklypą Užuguosčio klebonui, kurio pavardė neminima (MAB Rs, F. 264, b. 933, p. 19–21). XVI amžiaus pabaigoje žemes aplink Užuguostį įsigijo žymūs Gulbės herbo Žemaitijos bajorai reformatai, įtakingi valstybės pareigūnai Tolvaišai, kilę iš Pakaunės Žemaitkiemio dvaro. Jie palaikė glaudžius ryšius su reformatais Chodkevičiais. 1585 m. vietoje tėvo Mykolo prieš 30 metų pastatytų kalvinų medinės šventyklos Adomas Tolvaišas Rykantuose pastatė mūrinius kalvinų maldos namus. Kalvinai Užuguostyje viešpatavo iki 1631 metų, kada kalvinė Joana Tolvaišaitė ištekėjo už rusėniškos kilmės kataliko, įtakingo LDK valstybininko, Minsko ir Žemaitijos pilininko, Žemaitijos generalinio seniūno, kelių dvarų, tarp jų Aukštadvario valdų, savininko Jono Alfonso Liackio (1570–1646). Liackis buvo atsidavęs katalikas, fundavęs Aukštadvario, Lapių, Šalčininkų, Leskavos, Viekšnių bažnyčias, buvo pastatęs dominikonų vienuolyną Aukštadvaryje, kuriame buvo ir palaidotas. Jonas Alfonsas Liackis pasižymėjo LDK mūšiuose su rusais, turkais ir švedais. Kalvinė ir katalikas šeimoje sugyveno darniai, susilaukė keleto vaikų. Vyras tiesiog įtikinėjo žmoną pereiti į katalikų tikėjimą. 1631 metais jau minima pirmoji Užuguosčio katalikų parapija (LVIA, f. 694, ap. 1, b. 8, p. 93). 1649 m. mirus vyrui, ji tampa katalike, savo pastatytą medinę bažnyčią pavadina Šv. apaštalų Petro ir Povilo vardu ir paverčia ją Stakliškių bažnyčios filija.

Paveikslo nuotrauka prieš rstauravimą (2024-05-23) (1)

Prieš 530 metų surusenęs katalikų tikėjimo židinys Užuguostyje turėjo nemažos įtakos katalikų tikėjimo plitimui krašte. Stakliškėse pirmoji bažnyčia atsirado 1586 metais. Pirmoji medinė bažnyčia pastatyta 1604 m. Birštone. O Prienuose – 1609 m., Balbieriškyje – tik XVII a. viduryje. Tvirtinimas, kad Balbieriškio parapijai yra 500 m., remiasi nepatikimais istoriniais šaltiniais ir yra moksliškai nepagrįstas (V. Ališauskas, M. Paknys, T. Jaszczolt, L. Jovaiša. Lietuvos katalikų dvasininkai XIV–XVI a., V., 2009).

Katalikų tikėjimo švyturiais mūsų regione yra pirmosios Darsūniškio ir Punios bažnyčios, pastatytos dar Vytauto Didžiojo laikais.

Jiezno ir Užuguosčio bažnyčių ryšys

Dabartinė Užuguosčio bažnyčia yra ketvirtoji. Trys buvusios buvo medinės, dabar veikianti yra mūrinė. Trečiąją, mūrinę bažnyčią Užuguostyje padėjo statyti Jiezno grafienė Teresė Barbora Radvilaitė-Pacienė. Mat tuo metu jos vyras, Vyriausias Lietuvos raštininkas Antanas Mykolas Pacas nupirko žemes iš Užuguosčio dvaro savininko Mykolo Čaplicos. Antanas pradėjo valdyti Užuguosčio kaimą ir palivarką, Noreikiškes, Būdas ir Palapiškes. Antanui ir Teresei mirus jas valdė sūnus Mykolas. 1776 m. Teresė Barbora Pacienė nemažai prisidėjo prie trečiosios Užuguosčio bažnyčios, nes ją tai daryti įpareigojo įsipareigojimas buvusiai altarijai.

Užuguosčio altarija

1765 m. gegužės 30 dieną buvęs Užuguosčio dvaro savininkas Mykolas Čaplica įsteigė altariją prie Užuguosčio bažnyčios, užrašydamas jai 16000 lenkiškų auksinų ir įpareigodamas įpėdinius, idant Užuguostyje, kur ilsisi jo kūnas, būtinai būtų altarista ir už steigėjo vėlę kas savaitę 2 kartus aukotų skaitytines Šv. Mišias, o trečias giedotines. M. Čaplicai mirus, valdą įsigijus Antanui Mykolui Pacui, šis prieš testamento sudarytojo valią altariją perkėlė į Jiezną, kur ji buvo sujungta su anksčiau įkurta Jiezno altarija. Buvo pavadinta Šv. Teresės, o vėliau Pacų kriptos altarija.

Teresė Pacienė 1765 m. rugpjūčio 26 d. įsipareigojo kas mėnesį aukoti dvejas skaitytines mišias už sielą mirusios Naugarduko tiltiuninkienės Marijonos Ausevičienės, kuri savo testamentu užrašė Antanui Pacui 3300 auksinų. Šią sumą ji buvo pasiskolinus iš Naugarduko vaivadienės Barboros Radvilienės-Zavišaitės metams. Tad metus laiko bažnyčioje reikėjo laikyti mišias ir už pastarąją.

Pacai įsipareigojo Užuguosčio klebonui mokėti per Šv. Mykolo dieną 440 lenkiškų auksinių, kai klebono išlaidos 4 bernams, 3 mergoms, piemeniui, parapijinės mokyklos daraktoriui bei degtindariui sudarė per 320 auksinų.               

Gal būti dėl to, o gal ir dėl kitų priežasčių Užuguostyje dažnai trūkdavo klebono. Tad jį pavaduodavo Aukštadvario dominikonai. Pacams su jais neatsiskaičius kildavo teisminiai ginčai.

  Kai Pacų įsipareigojimai tapo didžiule našta

Kartais mūsuose linkstama prie to, kad istorija yra graži legenda ar sakmė… Ir ją gali susikurti kiekvienas, turintis gražios fantazijos ir vaizduotės. Bet sufantazuotų ar tik gražiai atrinktų faktų kratinys nėra istorija. Istorikai nei teisia, nei garbina istoriją, jie atskleidžia įvairias jos spalvas ir potėpius.

Vartau daugybę išlikusių Antano ir Teresės Pacų dokumentų ir širdies virpėjimu žmogiškai jų gailiuosi. Jiems teko susidurti su 150 metų turinčiais giminės įsipareigojimais, kurie juos jau vedė į bankrotą. Štai, Kristupo Zigmanto Paco sesuo Katerina įstojo į Šv. Klaros bernardinių vienuolyną (dabartinės Šv. Trejybės bažnyčios vietoje). Ji ten pateko be piniginės įmokos. Mirus seseriai, per 100 metų susidarė skola, kurią nemažomis sumomis turėjo sumokėti Antanas ir Teresė Pacai. Giminės garbė. Panašiai buvo su seserimis Brigita ir Ona. Jų mama buvo Barbora Oginskaitė, o tėvas – bendras, Kristupas Konstantinas Pacas.

Kristupas Zigmantas Pacas, statydamas Pažaislio vienuolyną, liko labai įsiskolinęs giminėms ir bičiuliams. Jo romantinis pasakymas, kad jis sudeginęs visus raštelius ir dokumentus, kad tie nežinotų statybos kainos, turi tiesioginę reikšmę: jis galėjo sudeginti su statyba susijusius  dokumentus ir, prieidamas prie Lietuvos Metrikos, ten įrašytus įsipareigojimus. Trūksta didžiumos Pacų archyvo dokumentų. Neatmestina, kad ir kiti Pacai, būdami skolose, tokios taktikos galėjo griebtis. Bet vis vien likdavo dokumentai pas antrąją teisminių ginčų pusę. Tais laikais ši „mada“ buvo labai paplitusi. Antanas ir Teresė nešė sunkią įsipareigojimų kamaldulių vienuolynui, Darsūniškio bažnyčiai, Jiezno bažnyčiai, Vilniaus Misionierių bažnyčiai, Jėzuitų leidyklai, Aukštadvario dominikonams, naštą. O kur dar ilgai trukęs bylinėjamasis dėl žemių su Kauno benediktinių vienuolynu… Pacai fundavo bažnyčias, jomis rūpinosi, bet čia, Jiezne, vienuolynų jie buvo priremti prie išlikimo grėsmės sienos.

Tik su Teresės brolio, karinio Jungtinės abiejų tautų Respublikos karinio veikėjo Stanislovo Radvilos ir žinomojo Mykolo Kazimiero Radvilos-Žuvelės, kuriam pagalbą vaikystėje teikė Teresės mama, pagalba Pacai galėjo perstatyti bažnyčią ir rūmus. Vėliau, kai rusų kariuomenės batai jau šliaužiojo po LDK, kada čia įsiviešpatavo bajoriški kivirčai ir vaidai, kada XVIII a. 8-asis dešimtmetis buvo labai nederlingas, Jiezno Pacai jau neįstengė sumokėti algos Jiezno dvasiškiams Felicijonui Ganui ir Antanui Sarosiekui. Šie turėjo bylinėtis. Pacų dvaras suko atsisveikinimo keliu…

Užuguosčio Šv. Marija Magdalena de Pazzi

Prieš 6 metus Užuguosčio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje vedžiau Muziejų naktį, pasakojau apie Užuguosčio bažnyčios, miestelio ir apylinkių istoriją. Susirinko daug kraštiečių, inteligentų iš Vilniaus, Vievio, Elektrėnų, Kauno, daug vietinių ūkininkų. Susipažinęs su bažnyčios dokumentais, žinojau, kad bažnyčioje yra Magdalenos de Pazzi paveikslas. Bet niekas iš dvasiškių negalėjo pasakyti, kuris. Pastebėjau jį kairėje pusėje ant kolonos. Nesinorėjo prie jo eiti, nes buvo kažkoks netikras, nutepliotas. Bet kažkokia jėga pasakė: Eik, tai jis, tarsi sulytas ir nupešiotas viščiukas. Dabar jis kabo Valdovų rūmų parodos „Pacai. Istorijos sodo lelijos“ garbingoje pradžioje.

Jis buvo surastas, čia pačioje Užuguosčio bažnyčioje. O jį kruopščiai restauravo Prano Gudyno restauravimo skyriaus vedėjas, molbertinės tapybos restauratorius ekspertas Algimantas Vaineikis.

Iš kur paveikslas pateko į Užuguosčio bažnyčią? Iš Jiezno bažnyčios. 1784 m. Vilniaus  vyskupo Ignoto Masalskio Kauno dekanato vizitacijos aprašyme teigiama, kad Jiezno bažnyčioje yra Magdalenos de Pazzi altorius su paveikslu. Vėliau to altoriaus nerandame.

Šv. Marija Magdalena de Pazzi sieja Florencijos de Pazzi ir Pacus, juos globoja. Ji – karmelitų vienuolė Katerina. Gimė 1566 m. turtingoje Florencijos šeimoje, mokėsi Sandžiovano vienuolyne. 1582 metais prieš tėvų valią atsisakė ištekėti už jai numatyto vyro ir įstojo į karmelitų vienuolyną. 1584 m. ji sunkiai susirgo, norėjo mirti karmelite. 1587 m. gegužės 27 dieną priėmė vienuolės įžadus. Ir pasirinko Marijos Magdalenos vardą. Savo dienoraštyje ji rašė apie Jėzaus Kristaus ir Dievo Motinos regėjimus, apie Dievą, kaip visuotinę meilę. Mariją Magdaleną šventąja beatifikavo 1626 m. popiežius Urbonas VII, o kanonizavo popiežius Klementas IX 1669 m. gegužės 28 d.

Greit Šv. Marijos Magdalenos de Pazzi paveikslas sugrįš į nuolatinius maldos namus. O neaplankiusieji parodos gal dar spėsim iki sausio 26 dienos ją aplankyti? Mielieji, su viltingomis ir prasmingomis Šv. Kalėdomis! Stiprios Jums sveikatos, gėrio ir taikos!

Bus daugiau

Vytautas Kuzmickas, istorikas.

Šiandien, kada ukrainiečių tauta didvyriškai kaunasi su okupantais, turėdama savo valstybę, kad ir vėluojančius sąjungininkus, negali neprisiminti, Lietuvos laisvės kovotojų, kurie 1944 m. prieš sovietinius okupantus stojo neturėdami nei valstybės, nei sąjungininkų, net moralinės pasaulio paramos. Teturėjo tik begalinė drąsą, Tėvynės meilę, tarpukaryje įskiepytą tikėjimą, tėvų, motinų ir giminės palaikymą. Jie kaimo berneliai, svajoję tapti tėvais, auginti vaikus, dirbti žemę, kurti Lietuvą, davė priesaiką ir daugelis paaukojo savo gyvybę. Kiek mes netekom tautoje intelekto, ryžto, dvasingumo. Ir jeigu mūsų valstybė dar ir dabar šlubuoja, painiodama vertybes, tai dėl to, kad esam netekę patriotų ir piliečių geno. Todėl partizanų kovos mums ne tik istorijos faktai, bet ir dvasinio mentaliteto pamokos.

Lietuvos partizanų Juozo Streikaus žodis 1962 m. Vilniaus KGB teisme.

Kai buvo suteiktas paskutinis žodis – vienas paskutinių Lietuvos partizanų Juozas Streikus kalbėjo dvi valandas. Jis nesigynė, nieko nepaneigė, net akivaizdžiai išgalvotų kaltinimų. Į teisėjo klausimą “Už ką žudėte tarybinius piliečius?” – Juozas atsakė: – Aš nieko nežudžiau. Mes baudėme mirties bausme, remdamiesi mūsų karo lauko įstatymais ir ne tarybinius piliečius baudėme, o išdavikus. Nė vieno nenušovėm, kas netarnavo saugumui, neišdavė partizanų, nežudė jų šeimų, nedegino mūsų namų ir netrėmė į Sibirą savo tėvynainių. Jūs drįstate mus kaltinti? – klausė teisiamasis.- Už ką? Ar tai aš su savo vyrais įsibroviau į Rusijos platybes, gal mes, lietuviai, trėmėme rusus į negyvenamus šiaurės ledynus? Gal mes jus užpuolėme, jūsų namus plėšėme? Tai jūs atėjot į mūsų žemę, užgrobėt mūsų sodybas, pelenais pavertėt daugybę namų, tai jūs šaudėt į mus. Mes tik priešinomės, gynėme savo kraštą, savo laisvę, mes buvome priversti imtis ginklo. O ko jūs tikėjotės? Jūs mus žudysite, o mes privalom tylėti kaip avinėliai? Mes savo rankomis užsidirbam duoną, neatimame jos iš silpnesnių. O kol mes dirbame, nugarų neištiesdami,- jūs gaminate ginklus, grobiate ištisas valstybes, atimate iš žmonių jų sukurtas gėrybes. Taip, jūs mus pavergėt, kurių nespėjote nužudyti ir ištremti į Sibirą, mes likome su broliu paskutinieji… miške. Kiti jau nužudyti, net jų kūnai išniekinti… Ir jūs dar drįstate mus teisti? Kokia teise? Sakykite, kas jums suteikė teisę pasmerkti mirčiai už tai, kad mes gynėme savo namus, tautos papročius? Žinau, susidorosite su manimi, bet sakau jums – Lietuva bus laisva. Mūsų aukos, mūsų kova nebus veltui ir Lenino paveikslai nekabės per amžius ant Lietuvos namų sienų. Ir mūsų trispalvė dar suplevėsuos. Šiandien jūs galingi, ginkluoti, visai lietuvių tautai jau paskelbėt mirties nuosprendį, bet jums niekada nepavyks nužudyti mūsų meilės Lietuvai, mūsų tikėjimo ir vilties išgyventi raudonąjį marą, išlikti gyviems. Mums svetimas prievarta brukamas jūsų bolševizmas, jokia jėga jums nepavyks pavergti lietuvio dvasios. Žmonės kentės, galbūt netgi vykdys jūsų įsakymus, paklus jūsų nurodymams ir tvarkai, tačiau niekada nepriims jūsų ideologijos, liaudis prakeiks jus, į jus niekas nesikreips pagarbiu žodžiu. Galima prievarta paversti visą tautą nebylia darbo jėga, bet ne jūsų jėgoms pavergti mūsų sielas. Jūs žudote mus, tyčiojatės iš visko, kas mums šventa. Mes ginamės, ir toji kova dar nebaigta ir nepasibaigs su paskutiniojo Ažvinčių girios partizano mirtimi. Mes turėjom teisę gintis visomis įmanomomis priemonėmis. Okupuota, pavergta, žudoma tauta visada bus teisi, nesvarbu, kokius gynimosi būdus jai tenka pasirinkti. Jūs drįstate kaltinti mane, kad kovojau ginklu? Matyt, per mažai aš šaudžiau, matyt, per mažai žuvo okupantų svetimose žemėse, jei jūs teisiate tuos, kurie ginasi. Jūsų tiesa pagrįsta melu: net jūsų generolų pažadai – melas. Kiek aš buvau laisvas? Dvejus metus?.. Argi tai buvo laisvė, kai sekamas kiekvienas tavo žingsnis, girdimas kiekvienas žodis? Bet ir per tuos dvejus metus aš stačiau namus, elektros stoteles, o jūs tuo metu žudėte ir tebežudote. Net tuos, kurie jau sudėjo ginklus, net nugalėtus žudote. Kas jūs tokie? Tylit? Neturit ką atsakyti? Tada aš atsakysiu: jus pražudys jūsų pačių melas, jūsų sukurta prievarta, ir ateis diena, kai Lietuva vėl gyvens taip, kaip sugeba ir nori pati. Ateis tokia diena, nors jūs jau nužudėt pusę lietuvių tautos. Tokia tat atneštoji jūsų laisvė… Tokia pati ir jūsų atneštoji moralė: pasižiūrėkit į savo kareivius. Girti plėšikai! Kaip jie elgiasi su nekaltais mūsų žmonėmis? Suskaičiuokite, kiek šeimų, kiek namų jūsų rankomis sunaikinta. Ir jūs dar mėginate mums sąskaitas pateikti! Ateis valanda, kai jus prakeiks visos jūsų pavergtos tautos! Ateis laikas, kai jūs būsite teisiami, kai reikės atsakyti žmonijai ir istorijai už jūsų padarytus nusikaltimus pavergtoms mažoms tautoms. Kiekvienas žodis nenuginčijamas ir vertas mums pagaliau išmokti. „- Aš neprašau iš okupantų malonės pasigailėti ir nieko pats nesigailiu, gal tik vieno… Mes mokėme savo vaikus tik duoną auginti, medį sodinti, o reikėjo išmokyti taikliau šaudyti, be gailesčio, nes okupantai nė vieno iš mūsų nepasigailėjo. Ir negailės, ir plėš, ir alins mūsų tautą tol, kol ji neišmoks gintis taip, kaip bitės gina savo avilį, kol visi kaip vienas nepasitiks priešo su ginklu rankoje. – Neprašau pasigailėjimo – aš gyniau, kas man ir mano Lietuvai buvo ir amžiams liks šventa. O dabar – žudykite, jūs žudyti mokate geriau. Tik neužmirškite – atbus tautoje mūsų pralietas kraujas, pasibels į kiekvieno lietuvio širdį, ir tada pralaimėsite jūs – prievartos ir smurto nešėjai. Pralaimėsite, nes nieko gero nepadarėte savo rankomis, savo darbu ir meile, nuo pat savo kruvinos revoliucijos pradžios nieko gero nesukūrėte, tik naikinote. Apiplėštų tautų turtai nepadarys jūsų nei turtingesnių, nei galingesnių. Aš niekinu jus. Ir mirdamas visai nesigailiu būtent šitaip nugyvenęs savo trumpą gyvenimą: aš gyniau Tėvynę, aš mylėjau Lietuvą “ (https://ve.lt/naujienos/visuomene/zmones/partizano-juozo-streikaus-laisves-zodziai-istarti-pries-mirties-nuosprendi-1750277). 1958 m. liepos 22 d. J. Streikus-Stumbras legalizavosi kartu su jaunesniu broliu partizanu Izidoriumi Streiku-Girėnu. Tačiau brolius Streikus sovietų valdžia apgavo. 1961 m. spalio 6 d. Valstybės saugumo komitetas (KGB) juos suėmė ir nuteisė. 1962 m. birželio 15 d. uždarame posėdyje J. Streikus – Stumbras buvo nuteistas mirties bausme ir sušaudytas 1962 m. rugpjūčio 17 d. KGB kalėjime Vilniuje.

1998 m. J. Streikui – Stumbrui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 1999 m. įsakymu jam suteiktas kapitono laipsnis. Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. dekretu jis apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (po mirties).

Juozo Streikaus palaikai buvo rasti 2019 m Vilniaus Antakalnio „Našlaičių“ kapinėse. 2020 m. Vytauto apygardos Lokio rinktinės Džiugo tėvonijos vadas J. Streikus buvo iškilmingai perlaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus kapinėse. Mišias Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedroje aukojo vyskupas emeritas Jonas Kauneckas.

Ar Rusijos imperializmas pasikeitė per 80 metų. Tokius pačius žodžius taria Rusijos okupacinio režimo kankinami Ukrainos patriotai. Ši kalba tarsi testamentas Lietuvos valstybei: stiprinti savo galias ir saugoti savus piliečius.

Vytautas Marčiulionis – Viesulas ir krašto partizaninės kovos pradžia

Kai mes kalbame apie krašto partizanų pasipriešinimą okupantams pradžią tai to negalima suvokti be Vytauto Marčiulionio –Viesulo vaidmens. Tik 28 metai telpa į jo biografiją (1918-1946), bet kokie reikšmingi. Gimė Pakuonio apylinkėse, Pašventupio, išsidėsčiusio ant kairiojo Nemuno kranto, kaime. Vytauto tėvas – Jurgis (1870 – 1945 m.) buvo žinomas knygnešių rėmėjas, 1918 – 1919 m. krašto savanorių kovų ir lietuviškos savivaldos kūrėjas, Pakuonio šaulių aktyvus organizatorius, Steigiamojo seimo narys. XX a. pr. išvyko į JAV užsidirbo ir nusipirko 18 ha žemės. 1928, 1936 m. kaip Valstiečių Sąjungos atstovas dalyvavo susitikimuose su jiezniečiais. Jo motina Janina buvo namų šeimininkė dideliame namų ūkyje. Sovietinis teroras tėvams atnešė baisią tremtį Komijoje ir žūtį 1945 -aisiais. Vytautas turėjo už save vyresnį brolį Joną, kuris jau buvo pasižymėjęs savisaugos dalinio kautynėse prieš bolševikus prie Leningrado, ir dar dvi gerokai vyresnes seseris. Vytautas gavo gerą – Kauno Saulės gimnazija, išsilavinimą. Nuo 1943 m. dar pradėjo mokytis Dailės mokykloje ant Pelėdų kalno. 1944 m. generolui Povilui Plechavičiui pašaukus į organizuojamą Lietuvos kariuomenę, Vytautas, Lietuvos kariuomenės leitenantas įstojo į Vietinę rinktinę ir kelis mėnesius joje tarnavo, kol naciai jos neišvaikė. Žymus Lietuvos Katalikų Mokslo Akademijos akademikas Mindaugas Bloznelis savo studijoje „Lietuvos išlaisvinimo Taryba“ pastebi, kad Vytautas Marčiulionis jau nuo 1944 m. aktyviai palaikė ryšius su šia organizacija per pakuoniškį Kęstutį Blažaitį, priklausiusį šiai organizacijai, ieškojo bendrų veiksmų (Mindaugas Bloznelis. Lietuvos Išlaisvinimo Taryba, V.1997, p.109-112 p. 151, p.181). Naciams pasitraukus, nuo pat pirmųjų dienų stojo į kovą su sovietine okupacija. Į šią kovą įsijungė ir jo brolis Jonas, toliau nuo partizaninės kovos liko brolis Motiejus ir dvi seserys.

Pirmieji kovos veiksmai

Vytauto Marčiulionio – Viesulo vadovaujamą partizanų būrį galima laikyti dabartiniais komandosais, pasiruošusiems bet kurią minutę vykdyti diversijas, karines – žvalgybines operacijas. Jau 1944 m. rugpjūčio 28 d. daugiau kaip 100 partizanų užpuolė Pakuonio karinį komisariatą, paėmė ten buvusius ginklus ir karinės įskaitos dokumentus. Kauno miesto NKVD skyrius į Pakuonį pasiuntė 298 enkavedistų desantą. (LYA, f.k-1, ap.3, b.965, p.14) ir sugavo Pakuonio apylinkėje 228 vyrus, besislapstančius nuo tarnybos sovietinėje kariuomenėje. Keliolika Pakuonio vyrų buvo uždaryti Pakuonio daboklėje. Viesulas drauge su Kebliškio partizanais rugsėjo pirmomis dienomis „beprotiška, drąsia ataka ir netikėtai ištaškė daboklės apsaugą ir paleido sugaudytus į sovietinę armiją rekrūtus.“ (Vytautas Juodsnukis. Suvalkijos partizanų takais, Kaunas, 2000, p.25 – toliau – Juodsnukis.). Viesulo ir kitų partizanų grupė kėlė Pakuonio valsčiaus sovietiniam partiniam aktyvui nerimą ir panišką baimę. Paruošų agentų vykdoma pyliavų ir mokesčių prievartavimo kompanija Pakuonyje buvo paralyžiuota. Karinė sovietų vadovybė buvo priversta laikyti Pakuonyje pastovią NKVD kareivių įgulą (Ten pat).
Dabartiniu supratimu Viesulo, jo brolio Jono – Audronio ir kitų veikimo teritorijoje Viesulo partizanai ne tik padėjo kaimyninių panemunės vietovių partizanams, drauge priklausiusiems Geležinio vilko rinktinei, bet ir vykdė kovos reidus Kauno, Kaišiadorių, Vievio, Trakų, Alytaus ir ypač Prienų, Jiezno, Birštono, Kruonio apylinkėse. Veikė apie 100 partizanų grupė. Dėl ginklų stygiaus dar 100 žmonių buvo rezerve. Iškilus būtinybei, jie pakeisdavo žuvusius. Partizanai neturėjo savo nuolatinės bazės, bet visas Pakuonis ir kitos vietovės juos gerbė už karinę drausmę, tvarką, patriotizmą. Jie vienoje vietoje užsibūdavo ne daugiau 2 – 3 dienų, išvaikydavo stribus arba juos sunaikindavo, susikaudavo su NKVD daliniais. Atvykę po kurio laiko sovietams į pagalbą gausesni NKVD daliniai partizanų jau nesurasdavo. Tai lėmė jų nusivylimą. „Padėtis, kai gyventojai Pakuonio valsčiuje slepia banditus, laisvanoriškai suteikia produktus ir persikėlimo priemones, rodo silpną sovietinių partinių organizacijų agitacinio propagandinio darbo lygį. Trūkstant kariuomenės gyventojai ne tik nepadeda mūsų kovai, o remia buržuazinius – nacionalistinius elementus (LYA, f.K-1, ap.3, b.965, p.97).

Vytauto Marčiulionio-Viesulo įtaka Jiezno partizanams

1944 m rudenį, 1945 m. pr. Viesulo būrys buvo elitinis partizanų dalinys. Net ir netiksliais KGB informatorių duomenimis būryje buvo virš 90 kovotojų, kurie turėjo 10 kulkosvaidžių, virš 20 automatų, apie 30 šautuvų, kelias granatų dėžes, daug šaudmenų. Jie nukovė kelis sovietinius karininkus, keliolika sovietinių karių, daugiau kaip dešimtį kolabaravusių su okupantais apylinkių pirmininkų.

Dar 1944 m. čia V. Marčiulionio vadovaujame Vytauto Didžiojo būryje pradėjo savo veiklą Marcelijus Acus, vėliau pats tapęs Vytauto Didžiojo partizanų būrio Nr.2 vadu. Kas antras, o gal ir trečias su Viesulu kovojęs partizanas buvo iš Jiezno krašto. Tai ir Klimavičius Aleksas – Gaidys, Antanas Matikas – Skroblas, Vincas Matikas – Hanibalas, Jurgis Bernatonis – Nemajūnas, Juozas Ogilba – Dobilas, Petras Grušelionis iš Paverknių, ir Antanas Gegužis iš Jiezno ir daugybė kitų. Vėliau būrys dėl okupantų koncentruoto persekiojimo išsisklaidė į 6 būrius.

Vytautas Marčiulionis -Viesulas kovojo šalia Jiezno Paverkniuose (Kisieliškėse), Alšininkuose, kur žuvo jo brolis Jonas. Kisieliškėse būrys turėjo savus bunkerius. Pakuonyje nuo sovietų ir jų parankinių siautėjimo slėpėsi Jiezno partizanai. Kreipiuosi į jiezniečius. Antanas Gegužis buvo labai aktyvus būrio kovotojas, gal yra likę kokie nors giminaičiai, galintys prisidėti prie šios asmenybės išryškinimo.

Vytautas Kuzmickas, istorikas.

(HIPOTEZĖ)

      Istorijos virsmas taip sudėliojo, susuko mūsų krašto istoriją, kad jos pagrindinius pažinimo kelio patvirtinimo ženklus  surandi čia mieste prie Neries, Vilniuje, žvelgdamas į daugybę bažnyčių ir cerkvių, taip pat mūsų krašto didikų rūmus, taip pat archyvų ir bibliotekų salėse semdamasis žinių.

Šį kartą savo mėgstamiausią, nors kartą per mėnesį praeinamą, maršrutą Aušros vartai-Valdovų rūmai apribosiu tik dviem pastatais: tai, visų pirma, istoriniais didžiaisiais Pacų rūmais Didžioji gatvė 7. Dabar čia – Pacų viešbutis. Rūmai daugiau kaip šimtmetį nuo 1667 m. nuo pirmojo rūmų savininko, LDK etmono, Vilniaus vaivados Mykolo Kazimiero Paco (1624–1682, švenčiame jo gimimo 400 metines) iki paskutiniojo Antano Mykolo Paco anūko Liudviko Paco, priklausė trijų Pacų giminės šakoms. Šie rūmai Antanui Pacui niekada nepriklausė, nors neatmestina, kad jis juose yra buvęs. Rūmus Antano anūkui Liudvikui 1797 m. paliko įžymus LDK valstybinis ir karinis veikėjas, LDK kariuomenės generolas, aktyvus 1794 m. sukilimo dalyvis Juozapas Petras Pacas (1736–1797). 1688 metais rūmuose buvo apsistojęs Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Sobieskis.1705 m. – Rusijos caras Petras I. 1812 metais čia pokyliuose, žinoma, ne vienu metu buvo ir Rusijos imperatorius Aleksandras I, ir Prancūzijos imperatorius  Napoleonas Bonapartas. Čia jį pakvietė jo adjutantas Liudvikas Pacas (PKIA, f. 5, b. 2363 (Dambrauskaitė T., Vilniaus senamiesčio 36 kvartalas), Ip. 16–35. Saulius Stoma).

Tai buvo vieni puošniausių rūmų Vilniuje. Pirmajame aukšte čia gyveno dvariškiai ir tarnai. Antrajame rūmų aukšte (beletaže) buvo labai puošnios reprezentacinės salės, trečiajame – gyvenamieji kambariai. Rūmų šiaurinėje dalyje buvo didieji laiptai, jungiantys atviras kiemo galerijas. Šalia – sraigtiniai tarnų laiptai. XVIII a. viduryje prie rūmų buvo pristatytas šiaurinis korpusas, skirtas virtuvei ir pagalbinėms patalpoms, ir pietinis su ratine ir arklidėmis. Rūmuose ir dabar jauti Pacų didybę. Perstatydamas Holovčinskių pastatytus, o Kristupo Zigmanto Paco bandytus modernizuoti barokine dvasia rūmus, Mykolas Antanas Pacas neturėjo pasirinkimo. Jiezno rūmai buvo gerokai nusidėvėję. Vilniuje Antanas Mykolas Pacas valdė rūmus dabartinėje šv. Jonų gatvėje 3, šalia Universiteto (dabar čia Lenkijos Respublikos ambasada) 1750–1772 metų laikotarpiu. Minėti rūmai nuo 1628 metų, dar Steponui Pacui gyvam esant, priklausė Pacams… Bet 1748 metais jie degė ir niekas nesiėmė tinkamai juos atstatyti. Tad 1768–1772 metais Antanui Pacui gyvybiškai labai svarbu buvo rūmų Jiezne perstatymas ir bažnyčios rekonstrukcija. O Holovčinas ir Kniažycai jau 1772 metais, po pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, atiteko Rusijos imperijai.

Norint gerai suprasti Stanislovo Moravskio savo žinomame darbe iškeltą Jiezno rūmų – Lietuvos didikų  rūmų legendą, kiekvienam istorikui kyla klaustukų. Ar čia nepersūdyta, ar tai ne pirmosios užsakomosios žurnalistikos kūrinys? Nėra net abejonės, kad gražūs, prašmatnūs rūmai Jiezne buvo. Bet, ar jie buvo verti žinomo legendinio posakio: „Vertas Pacas šių rūmų, o rūmai Paco“ (Stanislovas Moravskis. Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda. V., 2009, p. 425. Toliau – S. Moravskis). Ar jie taikomi kitiems Pacų rūmams? Vilniaus Universiteto rektorius, istorijos profesorius Rimvydas Petrauskas labai tiesiai pabrėžė: „Italų architektas Pjetras Bozjas (Pietro Bozjo) suprojektavo Liudvikui Pacui įspūdingus neogotikinius rūmus Palenkės Dauspudoje. Veikiausiai, būtent šie rūmai davė pradžią patarlei „Wart Pac palace, a palac Paca“ („Vertas rūmų Pacas, o rūmai Paco“ (Rimvydas Petrauskas. Galia ir tradicija. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės giminių istorijos. V., 2009, p. 143.). Dailės istorikas Rimantas Gudas irgi Jiezno versija abejoja: „Tik nežinia, kurie rūmai turėti galvoje: Jiezno, Dauspudos ar Varšuvos“ (Rimantas Gudas. Mėlynas kraujas. Įtakingiausios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės, V., 2023, p. 263).

Nuostabūs, prabangūs rūmai visuomet traukė vietinius ar užsienio keliautojus, metraštininkus, kultūros žmones, pirklius, galinčius pasiūlyti savo prekes didikams. Vietiniai keliautojai buvo pripratę prie rūmų aplinkos, kaip mes – prie dabartinių kotedžų ar prabangių privačių namų. Bet  užsienio keliautojams viskas buvo įdomu. Keliaujantys nuncijai, pasiuntiniai, kelionių entuziastai viską aprašinėjo ir fiksavo, apsilankydavo didikų rūmuose. Tačiau Vilniaus Universiteto Istorijos fakulteto istorijos mokslų daktaras-docentas Tomas Čelkis, ištyrinėjęs nemažą dalį kelionių aprašymų, nei XVII, nei XVIII amžiuose apsilankymo nei Jiezno rūmuose, nei Jiezno apylinkėse neužfiksavo. Su juo pabendravau ir daugiau  dalykiškai. Pasidalinsim informacija. Kažkaip   Jiezno didingi rūmai keliautojams nebuvo žinomi…  Kviečiu besidominčius YouTube kanale pasiklausyti šio istoriko https://www.youtube.com/watch?v=6AGxKmXqBxg&t=1257s. Patys lenkų istorikai neteigia, kad minėtas posakis taikytinas Dauspudai (Gen. Hr. Ludwik Michal Pac. Dowspuda, 2010). Žinomas bičiulis, istorikas ir Suvalkų muziejaus darbuotojas Marek Sidor labai pabrėžia šių neogotikinių rūmų grožį ir prabangą. Galima tik susidaryti išvadą, kad Dauspudos dvaro valdose naujoviškai ūkininkaujantys vokiečių, škotų, airių, anglų kolonistai apie šių rūmų grožį pasakojo Vakarų Europai, o ne Lietuvai. Jokių karalių, imperatorių apsilankymo faktų šiuose rūmuose lenkų istorikai nepateikia. Bičiulis Andrzej Matusiewicz skaitė pranešimą apie Pacus 2010 m. Jiezne, o apie 1863 metų sukilimą Suvalkų krašte – 2013 m. Birštono kurhauze.

Savo darbuose jis aprašo tų rūmų prabangą, net baseinus, akvariumus, didelius meno rinkinius, daugybę skulptūrų, bet to rūmus apibūdinančio posakio nenaudoja (http://www.astn.pl/r2011/matu_dobra2.htm). Mano nuomone, šis posakis sietinas su didele visuomenine sklaida. Baudžiauninkai gyveno savo izoliuotą gyvenimą parapijoje 20 km spinduliu. Vien iš Jiezno bažnyčios metrikų matosi, kad jaunųjų gimtinės, kūmų gyvenamos vietos kartais visai šalia buvo, o kartais 10–20 kilometrų nuotoliu. Tad valstiečiai, daugiausiai baudžiauninkai,  visuomeninėje informacijos sklaidoje nedalyvavo,  jie net rūmų interjero nematė. Visuomeninė informacijos sklaida daugiau buvo susijusi su bajorija ir miestiečiais.

Tad grįžtame į Vilnių ir manome, kad su rūmais ir Pacu susijęs posakis atėjo iš Pacų rūmų Didžioje gatvėje.

1812 m. liepos 14-oji diena Vilniuje

1812 metų birželio 26 dieną Napoleonas Bonapartas kirto Nemuną Kaune ties Jiesia. Po dviejų  dienų jis įžengė į Vilnių, Lietuvos bajorija entuziastingai sveikino Prancūzijos imperatorių, tikėdamiesi Lenkijos ir Lietuvos valstybės atkūrimo. Deja, prancūzams Lietuvoje rūpėjo tik apsirūpinimas maistu ir pašarais. 1812 metų birželis – liepa buvo didelio entuziazmo, vilčių ir iliuzijų mėnuo. „Vilniaus teatras šią dieną buvo pripildytas  žiūrovų. Visas miestas sužibo fakelų ir žibintų ugnyje. Tūkstančiai žmonių skubėjo prie Liudviko Paco rūmų, kurie buvo iliuminuoti. Prie vienų rūmų durų buvo iškabinti transparantai. Vienas jų vaizdavo labai tikrovišką Napoleoną, nuimantį Lenkijos grandines; Lenkija buvo pavaizduota kaip kape gulinti graži moteris. Apačioje buvo parašyta: „Keršytojas jau čia, drebėkite“. Prie kitų durų – auksinis erelis, apsuptas žaibų, jungė Erelį ir Vytį. Minios sveikino ant balto žirgo atjojantį karvedį. Prasidėjęs pokylis truko iki 5 val. ryto, karvedys antrą valandą nakties paliko rūmus. Vakarienėje šeimininkas (Liudvikas Pacas) pakėlė tostą už Jo didenybę imperatorių ir Lenkijos generalinę konfederaciją, už prancūzų ir Lenkijos karius (buvo Napoleono armijos sudėtyje – V. K.) („Kurjer litewski“ 15 lipca 1812 roku No 53, p. 1–2, Wilno).

Labiau tikėtina, kad Prancūzijos imperatorius šiame pobūvyje ištarė savo atsakomame toste ar šiaip visiems girdint pagirdamas savo adjutantą ir 300 karių asmeninės sargybos vadą Liudviką Pacą: „Vertas Pacas rūmų, o rūmai – Paco“. Tai tapo žinoma tūkstančiams bajorų, miestiečių, karių ir tai buvo  išsaugota trejose kartose, o vėliau perkelta į kitus Pacų rūmus.

Ar Stanislovo Moravskio pateiktas Jiezno rūmų aprašymas yra istorinis šaltinis?    

Įdomiausia tai, kad šiuos Liudviko Paco rūmus gerai žinojo krašto rašytojas, gydytojas, humanistas, visuomenininkas, Jundeliškių dvaro savininkas, anticarinių filomatų ir filaretų organizacijų dalyvis Stanislovas Moravskis (1802–1853). 1823 m. šiuose Pacų rūmuose vyko filaretų organizacijų susirinkimai, tad 21 metų jaunuolis gerai pažinojo rūmus, jų grožį, papuošimą, skulptūras, freskas ir t.t. Bet apie šiuos rūmus jis nerašė. Gal nenorėjo pykdyti carizmo, nes jam, priešingai nuo kitų organizacijos draugų, pavyko išvengti suėmimo. Kiti, kaip Adomas Mickevičius, buvo priversti palikti Lietuvą. Jeigu Jiezno ir Jiezno rūmų aprašymą, parašytą 1849–1850 m. ir išleistą 1858 m., laikyti šaltiniu, tai tik daliniu, nes tame aprašyme tarsi spalvotame kokteilyje sumaišyti tikri faktai  su išsigalvojimais. Pirmiausia krenta akis, kad 1818–1823 metais mokydamasis jodinėjimo jau Jono ir Bernardo Penčkovskių valdytame dvare pas arklininką Kablensą, Moravsks neužfiksavo dar nepažeistų rūmų. Tai pastebima jo darbe „Keleri mano jaunystės metai Vilniuje 1818–1823“ (https://archive.org/details/morawski-kilka-lat-mlodosci-mojej-w-wilnie-1818-1825-1924/page/n33/mode/2up). Ir dar daug kartų jis pas Penčkovskius dvare ir rūmuose buvo. Rūmai buvo sveiki, nesudegę. Kodėl tų vertybių  piešinukų nepadarė, kuriuos kitose vietose taip mėgdavo padaryti? Ir tik į gyvenimo pabaigą, jau rūmams sudegus, jis pateikė aprašymą. Jaunystėje jis gyveno Vilniuje ir matė daug panašių rūmų. O senatvėje jis tiesiog norėjo atsilyginti savo geradariams Penčkovskiams, kurie skolino pinigus studijavusiam jaunuoliui, kartu su jais keliavo po dvarus. Neneigiu, kad Jiezno rūmai buvo puošnūs ir prabangūs, tiesiog, gal jie nebuvo išskirtiniai kitų Lietuvos rūmų kontekste. Jeigu Moravskis būtų pažįstamas su Sapiegomis, Radvilomis ar Tiškevičiais, jų  rūmai dar pasakiškiau atrodytų.

Bet čia yra problema. Apybraižoje yra daug realių faktų, bet daug ir išsigalvojimo. S. Moravskis, gerai žinodamas, kad Rusijos imperatorius Aleksandras I lankėsi didžiuosiuose  Pacų rūmuose Vilniuje, tai jis jį du kartus atkelia į Jiezno rūmus. Betgi, mielieji, kelias iš Peterburgo į Vilnių nėjo per Jiezną, o Rusijos imperatorius valdė Rusiją nuo1801 iki 1825 m., kada Liudvikas Pacas jau buvo Jiezno rūmų atsisakęs (S. Moravskis, p. 426). Tik nusigėrę Penčkovskių svečiai galėjo gulėti ant šiaudų. Neteisingai teigiama, kad Šilėnai nupirkti už kepalą duonos, ir tai, kad Sofija Golovčinskaitė, ištekėjusi už Aleksandro Paco, įnešė vyrui Jiezno ir Holovčino valdas (p. 426, 431) ir t.t… Kai tokių klaidų, net gandų pilna, pradedi abejoti ir pačių rūmų aprašymų stiliumi. Mielieji, patekimai į didikų rūmus, jų prabanga, baltieji kambariai, freskos, herbai. marmuras, parketas, kokliai, židiniai, rūmų dengimas čerpėmis, itališki parkai, sodai, daugelyje didikų rūmų buvo, tik gal ne visi buvo aprašyti. Manyčiau, kad į tą literatūrinę apybraižą turime žiūrėti kritiškiau. Kviesčiau  privačių valdų savininkus savo lėšomis (valstybė rūpinasi pilnai išlikusiais paveldo objektais) atlikti archeologinius rūmų  pastatų likučių tyrinėjimus ir paskelbti jų išvadas. Aš pasistengsiu atrasti naujų istorinių dokumentų, kad ir Baltarusijos miestų archyvuose.

Dirbkime visi Jieznui, atskleisdami tikrovę apie mūsų krašto praeitį.

Bus daugiau

Vytautas  Kuzmickas, istorikas.

Šių metų kovo 2 d. sukanka 150 metų nuo Lietuvos Tribunolo Vyriausio raštininko Antano Mykolo Paco mirties. „Vyriausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Raštininkas Antanas Mykolas Pacas, Jiezno, Kniažycų, Holovčino valdų Valdytojas, Baltojo ordino riteris, Gudijos ir Lietuvos bulavos pėstininkų pulkų pulkininkas, Barčių seniūnas, kartu su kunigaikštyte Terese Radvilaite, Žvaigždėto Kryžiaus nešiotoja, šį šventą pastatą, kurį kadaise LDK kancleris grafas Pacas buvo pastatydinęs, dėl senumo jau pairusį, dideliais ištekliais atnaujino, padidino ir jų rūpesčiu išgražino. Aeropolio titulinis vyskupas, Vilniaus katedros kapitulos sekretorius, Vilniaus ir Gudijos apylinkių sufraganas Tomas Zenkavičius 1772 m. iš naujo ją  konsekravo. Šią vietą jie paskyrė sau ir amžinam poilsiui. Lankytojui, pasimelsk Dievui už mirusius“. Paminklinė lenta ant Jiezno bažnyčios sienos įpareigoja šia proga pasimelsti už grafų, taip pat ir už Tomo Zenkovičiaus, palaidoto Vilniaus arkikatedroje, sielas.

Apie  Antaną Pacą jau nemažai esame rašę. Jau esame žvelgę į jį, kaip į Jiezno šeimininką, besirūpinusį tiek Jiezno bažnyčia, tiek dvaru ir rūmais, tiek pačiu miesteliu. Dabar pažvelgsime, kaip ši asmenybė įsiliejo į tuo metu Lietuvos ir Lenkijos valstybėje vykusius politinius procesus. Kartu tai galimybė suprasti, kad istorija yra ne pilkas įvaizdis, o įvairių spalvų ir potėpių žaismas.

Sugrįždamas mintyse į tolimus laikus, tarsi jauti A. M. Paco susirūpinimą prieštaringoje valstybės būsenoje, jo atodūsius, tiesiog reikalaujančius žmonos Teresės palaikymo. Iš daugelio dokumentų susidarai įspūdį, kad 8 metais vyresnė Teresė dominavo šeimoje. 22 metų jaunuolis, jau neturėjęs didesnio savo giminės palaikymo, vedęs Teresę apsigyveno Jiezne. Į Jiezno turtus, raminančią gamtos aplinką atsirėmęs, dažnai peržvelgdamas Jiezno ežero platybes, 30 metų ėjo tolesniu savo gyvenimo keliu. Jieznui tai buvo gyvumo laikas miestelyje ir kaimuose, bažnyčioje, dvare ir rūmuose. Tačiau tai buvo ir baimės, ir didelio susirūpinimo ateitimi laikas.

  Istorinės sąlygos buvo tokios konflikuotos, kad Jiezno šeimininkas buvo priverstas dažnai keisti savo pažiūrų ir elgesio nuostatas, prisitaikydamas prie vykstančio valstybės nykimo.

Antanas Mykolas Pacas pergyveno Lenkijos ir Lietuvos karaliaus sostą valdžiusio Saksonijos kurfiursto Augusto III-iojo (1733–1763) epochą ir Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymą (1763–1795).

  Pirmojo valdovo valdymo metu didelį politinį svorį įgijo dvi politinės partijos: Potockiai ir jų rėmėjai, orientavimąsi į Prancūziją, ir Čartoryckiai, su Anglija ir ypač Rusija, kurios kareivių batai buvo dažni Lietuvoje. Svetimos valstybės skatino Jungtinės Abiejų Tautų Respublikos susiskaldymą. Valstybė su Seime įsigalėjusia veto teise skendo netvarkoje ir suirutėje. Kiekviena iš politinių grupuočių siekė turėti savo karalių, įsigalėti valstybės institucijose.

Pirmasis ir nepavykęs Mykolo Antano politinis krikštas 1756 m.

1750 m. Antanas Mykolas Radvilų giminės dėka tapo Vyriausiu LDK raštininku. Jo pareiga buvo ruošti įvairaus valstybinio  pobūdžio raštus karaliaus patvirtinimui. Nors įvairių valstybinių institucijų veikla regresavo, bet LDK vyriausiasis tribunolas dar sėkmingai ir nenutrūkstamai sesijose Minske, Vilniuje, Gardine, Naugarduke dirbo. Tribunolo atidarymo  metu susirinkę, politinių grupuočių paskatinti, rinkdavosi savo galią parodyti bajorai. Jie darė įtaką Vyriausiojo tribunolo maršalkos išrinkimui, remdamiesi ne teisiniais argumentais, o politinėmis manifestacijomis.

Maršalka arba maršalas buvo Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas, organizavęs šios institucijos veiklą ir nustatęs bylų nagrinėjimo eigą.

Čartoryckių giminės įsigalėjimo valstybėje tikslams priešinosi visais laikais įtakingi Radvilos. 1755 m. Vyriausiojo Tribunolo maršalu tapo Karolis Stanislavas Radvila („Mielasis pone“). Čartoryckių Familija 1756 metams Vyriausiojo Tribunolo maršalka buvo numačiusi LDK didįjį iždininką saksą Joną Jurgį Flemingą (T. Szwacinski. Tumult wilenski 1755 roku i jego reperkucje-Rocznik Lituanistyczny, Warszawa, 216, t. 2, p. 107–108).

Radvilų planuose buvo siekiama šias pareigas pavesti Antanui Mykolui Pacui (Robertas Jurgaitis. Adam Stankevič. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiojo Tribunolo 1756 m. atidarymo dienoraštis – Lietuvos Istorijos metraštis, 2019/2, p. 183–201).

Skyrimui įtaką darė prie Vyriausiojo Tribunolo rūmų sutelkiamos karinės pajėgos. Karolis Stanislavas Radvila-Žuvelė, paremdamas giminės svainį, į Vilnių atsivedė 3000 karių, o Jonas Jurgis Flemingas turėjo 1000 karių ir 5000 jį rėmusių bajorų.

  Tą pačią dieną prasidėjo derybos Vilniaus jėzuitų Vingio vienuolyne. Iš pradžių bendrai, vėliau susipykus – skirtingose vietose, teikiant savo siūlymus per tarpininkus (Ten pat, p. 186). Kadangi J. J. Flemingą rėmė valdovas, aukščiausi valstybės pareigūnai, todėl Vyriausiojo Tribunolo maršalu ir tapo jis. M. K. Radvila-Žuvelė su savo pajėgomis buvo priverstas kapituliuoti. Jam pavyko iškovoti vieną paguodos nuolaidą – J. J. Flemingas turėjo įsipareigoti, jog tapęs maršalu, išvykdamas kitais reikalais, vadovavimą posėdžiams jis perleis LDK didžiajam raštininkui A. M. Pacui. Bet ir to susitarimo jis nesilaikė (Ten pat, p. 187).

  Tai buvo nepaprastai didelis moralinis smūgis Jiezno Pacui. Jis niekada prieštaringuose politiniuose žaidimuose, veikloje nedalyvavo. Nuo 1763 metų perėjo Čartoryckių familijos pusėn, visaip palaikė išrinktą karalių Stanislovą Augustą Poniatovskį.

1764 m. Antanas Mykolas Pacas pasirašė Familijos inicijuotą Vilniaus generalinę konfederaciją, nukreiptą prieš K. S. Radvilą ir jo draugus, tarp jų ir Igną Pacą, pasisakiusius  prieš Familijos leistą Rusijos kariuomenės įžengimą į Jungtinę Respubliką. Pasirašęs šį aktą  Antanas Mykolas, stojęs prieš savo rėmėjus ir giminės atstovus, galėjo jiems sukelti didelių abejonių (Deimantas Karvelis. 1764 m. Vilniaus generalinė konfederacija. Istorija. t. 34. V., 1996. p. 58–69)

Savo apsisprendimu Jiezno Pacas nebuvo toks jau originalus, nes dar Augusto III laikais vietiniai didikai palaikė Rusiją, Čartoryckio Familijos laikais, aktyviai palaikiusios Rusiją, tas patriotinės degradacijos procesas dar labiau paspartėjo.

Tačiau Jieznas gali didžiuotis. Nors ir su baime, uždarumu Antanas Mykolas Pacas išsaugojo tikrąjį patriotizmo suvokimą. Tą padeda pažinti istoriniai priešai. 1767 m. spalio 2 d. Rusijos pasiuntinys Lietuvoje Nikolajus Repninas ataskaitos priede Rusijos Imperijos užsienio reikalų kolegijos prezidentui Nikolajui Paninui, apibūdino Antaną Mykolą Pacą ir išreiškė abejones jo, kaip Seimo nario nuo Trakų pavieto tinkamumu tais metais įgyvendinti Rusijos tikslus LDK (Б. В. Носов Установление российского господства в Речи Посполитой. 1756–1768 г. Москва, 2004, p.668).                                                                                                                                                                                                                 

                         Pacai  ūkiniame sunkmetyje

  Dažnai kai kuriuose televizijos laidose girdime, kad Jiezno dvaras ir rūmai nustojo funkcionavę dėl 1831 m. sukilimo, kada vienam iš jo vadovų Liudvikui Pacui carinė valdžia keršijo, atimdama dvarus. Dauspudos dvaro ir rūmų atveju – taip. Bet Jiezno, Holovčyno dvaro ir rūmų atveju kitaip. Šie dvarai dėl jau įvairių susidariusių skolų ar skolas perkeliant nuo vieno dvaro ant kito, krito dėl bankrutavimo. Šiuos dvarus paskutinysis Pacas, Liudvikas. atidavė cariniam iždui, kad taip padengtų tas skolas ir pradėtų sėkmingą ūkininkavimą Dauspudoje.          

  Pažvelkim į istorinių dokumentų kalbą. 1752 m. Antanas Pacas pareiškė pretenzijas į tuomet Aleksandro ir Mykolų Sapiegų valdomus buvusius Holovčinskių dvarus: Taimanovą, Naują Bychovą, Balbieriškį. Tie dvarai Sapiegoms atiteko keliapakope paveldėjimo grandine. Sapiegos buvo apkaltinti pasigrobę svetimus dvarus. Tačiau jie pateikė nesugriaunamus įrodymus, kad jų laikomi buvusieji Holovčinskių dvarai yra įgyti nuosavybėn, išskyrus Holovčiną, kuris laikomas įkeistas už 42 000 auksinų paskolą ir tuo metu buvo Antano Potockio nuosavybėje. Antanui Mykolui Pacui labai pageidaujant, sutiko iš Holovčino naudojimo pasitraukti, įkeitimą perleidžiant Jiezno dvaro savininkui. Bet Antanas Pacas nepajėgė išmokėti Aleksandrui Sapiegai skolos. Tada jie susitarė, kad Potockių duotas vekselis pasilieka kaip buvęs anksčiau galioje, o Antanas Mykolas už pasitraukimą iš Holovčino naudojimą dar laiduoja, neatsisakydamas ir atsakomybės iš Holovčino (LVIA, f.1519, b.180, p. 71–73). Pasiėmęs 92 000 auksinų paskolą Antanas Mykolas Pacas 1752 m. spalio 30 d. iš Antano Potockio už 50000 auksinų Holovčiną nupirko, tačiau skolų našta buvo apkrautas Holovčinas. Už paskolą ėjo nemažos palūkanos.

  Reikia tik džiaugtis, kad istorijos virsme yra išlikusi Jiezno katalikų šventovė, kad čia yra daugiau ženklų, liudijančių Pacų buvimą, kad yra buvę Antano ir Teresės pastatyti puošnūs rūmai, tik aišku ne „mažasis Versalis“ (aplankykime Versalį! O apie teiginio, kad Pacai verti rūmų, o rūmai – Pacų, atsiradimo istoriją rašysime vėliau). Vartai dokumentus ir tiesiog gaila Antano ir Teresės, kiek jiems kainavo  rūmų pastatymas, bažnyčios remontas.  Tikrai ne pagal kišenę. Tai darydami jie, žinoma, pirmiausiai galvojo apie save, bet dabar ir mes įvertiname jų pasišventimą. Ypatingai gaila Teresės, tai tikrai valinga moteris. Įnešusi vedyboms 130 000 auksinų, ji, po vyro mirties 1774 metais, paskutiniais savo gyvenimo metais kartu su sūnum Mykolu mynė teismų pastatų laiptus. Ir jau ne tiek dėl pačių skolų išmokėjimo, o dėl skolų procentų padidinimo.

Antanas ir Teresė Pacai buvo labai dievobaimingi. Jie turėjo įsipareigojimus ne tik Jiezno bažnyčiai, Pažaislio kamaldulių vienuolynui ir kitoms šventovėms, bet jau XVIII a. 8-ajame dešimtmetyje nesugebėdavo tų įsipareigojimų vykdyti. Mielieji, Vilniuje, prieš Aušros vartus, paėjėję šiek tiek Subačiaus gatve išvysite baigiamus remontuoti Vilniaus Viešpaties Žengimo Dangun (Misionierių) bažnyčią. Ten dar anksčiau buvo ir vienuolynas. Iš 1781 m. Lietuvos Vyriausiame Dvasiniame Tribunole vykusios Misionierių vienuolyno prioro Andriaus Potygos inicijuotos bylos sužinome, kad per du paskutiniuosius dešimtmečius Antanas ir Teresė bei Mykolas buvo skolingi 1700 sidabrinių ir 10 000 lenkiškų auksinių už įvairius vienuolyno bažnyčios tvarkymo ir remonto darbus ( LVIA, f.9, ap.1, b.22, p. 102–103v). Tai dar vienas, bet sudėtingesnio laipsnio Pacų ženklas Vilniuje.

 „Šio amžiaus turtuoliams įsakyk, kad nesididžiuotų ir nesudėtų vilčių į netikrus turtus, bet į gyvąjį Dievą, kuris apsčiai visko mums teikia mūsų džiaugsmui.
Tegul jie daro gera, turtėja gerais darbais, būna dosnūs, dalijasi su kitais.
Taip jie pasidės gerus pamatus ateičiai, kad pasiektų tikrąjį gyvenimą“ (Šventasis raštas).

Bus daugiau

Vytautas Kuzmickas, istorikas

Antano Mykolo ir Teresės Pacų valdymas Jiezne (1746-1780) ir jų įtaka dvasiniam Jiezno atgimimui

LDK Vyriausias raštininkas Antanas Mykolas Pacas mirė 1774 m., bet ir po jo mirties žmona Teresė darė didelę įtaką Jieznui. Antanas Mykolas Pacas savo valdymą Jiezne pradėjo 1747 m. balandžio 9 d. Apie tai byloja jo rašytas laiškas Pažaislio kamaldulių vienuolyno viršinnkui O. Ildefonsui. Jameprašoma paveikti sodininką, kad šis iš didelio vienuolyno sodo ir gėlynų duotų Jiezno dvaro savininkui vynuogių, itališko riešutmedžio skiepų, bijūnų, kitų gėlių daigų, kuriuos pasodins Jiezne (LMAB Rs,f.7-2144). Meilę Jieznui ir Vyriausiojo LDK Raštininko norą gėlėmis jį išgražinti, mano manymu, galėtų tapti miestelio ir krašto bijūnų švente. Panašiai, kaip Birštono savivaldybėje organizuojama jurginų šventė.

1754 m. gimus sūnui, Antanas Mykolas Pacas įrašė į LDK Vyriausiojo Tribunolo dokumentus savo testamentą. Jame ypač svarbi viena eilutė. Pirmiausia ją pateikiu originalu, lenku kalba: „Tedy podlugiu życiu Malžonki Mojey wieczniowie wszystkię Hrabstwo moię,twoję Jeznienskiego z Dystyngowaną Palacową rezydenciją Holowczynskiego Kniažyckiego i Berezynskiego (LVIA,f.SA,b.13809.l.1952). Vertimas: „Gyvenimo pagrindui paliekame amžiams savo mylimai žmonai visą mano ir tavo Jiezno grafystę su Holovčinskio (ne Holovčino -V.K.) rezidencinių rūmų papuošalu, Kniažycus ir Bereziną“. Dar gali būti verčiama ,„kaip Jiezno grafystę su subrandintais Holovčinskio rezidenciniais rūmais. Antanas Mykolas Pacas gerai žinojo apgyvendintų rūmų istoriją, todėl 1767 m. dar iki bažnyčios ir rūmų perstatymo Teresės Pacienės vardinių proga išleistoje kunigo Dominyko Zablockio panegyrikoje „Apie Teresės serafino strėlę ir Mykolo skydą“ yra atkreipiamas dėmesys tik į puošnią Jiezno bažnyčią, o ne į rūmus. Panegyrikos tekstas, be abejonės, buvo derinamas su abiems sutuoktiniais. O jie buvo garbingi žmonės ir svetimų giminių nuopelnų sau neprisiėmė (Su Erelio ir Vyčio ženklais. Mokslinių darbų rinkinys-Vilniaus Universitetas ir kiti.V.,2021,p.56-60).

Ir čia jau kitas dokumentas, žymimas,  kad rašytas Jiezno pilyje(originale : W Zamku Jeznienskim) 1787 m. birželio 30 d. Jį savo ranka surašė ir antspaudu patvirtino, bei į Kauno Žemės teismo knygą įrašė grafas Mykolas Pacas, Kauno teismo seniūnas, Antano ir Teresės Pacų sūnus Mykolas. Apei tai jau buvo rašyta. Šiuo raštu grafas Mykolas Pacas už paklusnumą, darbštumą, skrupulingumą, atliekant pareigas savo kamerdinerį (rūmų tarną -V.K.) Juozapą Vaitkevičių paleido iš baudžiavos į laisvę. Tikriausiai, jis liko rūmų tarnyboje laisvo žmogaus statusu, nes apie žemės suteikimą jam neparašyta (LVIA,f.SA,B.13805,l.825-825v).

Antanas  Pacas, rašydamas testamentą, nemanė, kad jis greit mirs, tačiau savo sprendimus dėl palikimo išsakė. Per tuos du dešimtmečius vietoj 200 metų Jiezno istorijoje buvusių Holovčinskių rūmų ir nežinomos K.Z. Paco darbų baigties buvo pastatyti Jiezno įspūdingi rezidenciniai rūmai, sutvarkyti tvenkiniai, parkas, rekonstruota mūsų bažnyčia, įsteigtos altarijos, pastatyta Šv. Kryžiaus koplyčia ir iš bažnyčios šventoriaus perkeltos kapinės. Dar kartą nuoširdžiai kreipiuosi į seniūnijos ir savivaldybės asmenis prašydamas įamžinti visas Jiezną ir jo kraštą kūrusias didikų šeimas. Juk prieš kelis metus Prienų savivaldybės finansuotame leidinuke „LDK didikų Pacų istorinis paveldas Lietuvoje“, antrajame jo puslapyje rašoma: „2010 m. archeologinių tyrimų metu nustatyta, kad išlikusio kairiojo rūmų korpuso (galerijos) rūsiai buvo perdengti gotikiniais sklautais, vėliau nutašyti. Manoma, kad ant Jiezno ežero kranto dar Holovčinskių laikais stovėjo mūrinė pilis. Atkasus Jiezno rūmų (pilies) kairiojo bokšto pamatus matyti sutapimai su Vilniaus gynybinės sienos mūrijimo technika (baltiškasis mūras) tarp akmenų tvarkingai išmūrytos plytos. Bokšto grindinys kalkių skiedinio. Ekspertai pabrėžia, kad tai XV-XVI a. statybos darbus rodančios liekanos“.

Antano Paco rūpestis Jiezno bažnyčia

Dar 1754 m. besirūpinant kamaldulių vienuolynu, ryškus rūpestis Jiezno bažnyčia. Kalbama apie vargonų remontą, apie dailininko – tapybininko samdymą, kad sutvarkytų išblukusias sienų ir lubų freskas. Svarbi Jiezno špitolės veikla ir kad joje esančius vargšus labiau paremtų Jiezno dvaras kasmetine ordinacija. Reiškiamas palinkėjimas klebonui skirti daugiau dėmesio litanijoms ir angelų paveikinimams (LVIA,f.SA.B.13809,L.1950). Tie darbai buvo pavedami mylimai žmonai, bet santuokiniai juos atliko per du dešimtmečius kartu.

Jiezno rūmų statybos istorijos hipotezė

Visi mes mėgstame paauksuotus rūmus, pasakas, požemius ir vaiduoklius. Tos legendos dažnai susipina su tikrove, kad darosi sunku atskirti nuo tikrovės. Tad visada reikia remtis istorinę tikrovę patvirtinančiais dokumentais. Iš esmės be ginčo pripažįstu, kad įspūdingus rezidencinius rūmus pastatė Antanas ir Teresė Pacai. Stanislovo Moravskio aprašyti XIX a. pr. Jiezno dvaro savininkai Penčkovskiai gerai atsiminė, kaip vyko rūmų statyba prieš 50-60 metų. Kiekvienas iš mūsų tame amžiaus nuotolyje esminius dalykus atsimename, ypač jeigu jie susiję su pojūčiais.

O kas vyko iki tol? Besiremdamais dokumentais, pateikiu savo hipotizę:

1) 1554 m. birželio 30 d. Jiezno rūmuose, savo rezidencijoje LDK didžiojo kunigaikščio dvaro maršalas, renkantis LDK kariuomenės gretas Jaroslavas Holovčinskis priėmė Žemaičių vyskupą Vaclovą Virbickį (Lietuvos Metrika,1554-1568,34-oji Teismų knyga ,Vilniaus Universitetas,2018,p.37).

2) 1581m. geguės mėnesį Jaroslavo Holovčinskio sūnus Sčastnas (Feliksas Holovčinskis, Lubošanų seniūnas) įsteigė Jiezno miestelį, pavedė pastatyti kalvinų maldos namus, tuo pačiu sustiprindamas ir išplėsdamas Jiezno rezidencinius rūmus (VU.MB.Rs,f.7,kn.28 A,p.226b,227a,227b). Tai sąlygojo ir pačio Sčastno patirtis 1583 m. birželyje jis gynė Mogiliavą nuo maskvėnų puolimo (https://opinie.wp.pl/jeden-przeciw-150-tak-walczyli-husarze-marcina-kazanowskiego-6126017725351553a). 1600-1610 m. buvo Maskvos pilininku. Neabejotina, kad rūmais rūpinosi ir jo dukra Regina Holovčinskaitė, iš pradžių Tiškevičienė, paskui Kiškienė.

3)1633 m. rūmus iš Reginos Holovčinskaitės perėmus Pacams, įvyko kunigaikščių Holovčinskių statytų rūmų remontas. Nibrių kame, kurio gyventojai laikė 30 valakų žemės, mokėjo už kiekvieną valaką po 5 kapas grašių 1637 m. jie nuo to mokėjimo atleidžiami, pakeičiant vykimu į darbus prie Jiezno mūrų (Rękopis. Sumariusz prowentow maiętności Jeznieyskiey za rok 1637 przez mię Pawla Sopocka krotko zebrany“ – Kraków, Biblioteka Jagellonska,p.10).

4) 1640 m. Stepono Paco testamente paveldėtojams nekeliami jokie kiti tikslai kaip tik naujos bažnyčios statyba. Tuometiniai rūmai, jų būklė tuometinį LDK pakanclerį prieš jo mirtį pilnai tenkino (MAB Rs,f.318-28550,l.21).

5) Kristupas Zigmantas Pacas pradėjo kai kuriuos naujų rūmų statybos darbus, bet jų atlikimo mąstas nėra žinomas. Neradau nė vieno laiško iš Varšuvos Belvederio, kur būtų kalbama apie statybos pabaigą. Mokslų Akademijos Vrublevskių biblotekoje yra laiškai liūdijantys kaip tik kritinę visų LDK kanclerio pradėtų darbų būklę. Paskutiniuose laiškuose Pažaislio vienuolyno priorui atsispindi LDK kanclerio rūpinimasis vienuolyno statyba, apie piniginių lėšų darbams trūkumus (LMAB Rs.f.7-2147,l.21-30). Pažaislio vienuolynas buvo statomas kaip Pacų giminės šlovės simbolis ir mauzoliejus. Jame pasilaidojo Pacų giminės nariai, pradedant Mikalojumi Andriumi Pacu. Čia 1725 m. buvo palaidotas ir Antano Mykolo tėvas Kristupas Konstantinas. Netgi galėjo būti taip, kad į Jiezną atvežtas marmuras, akmenys ir smiltainis buvo panaudoti kuo greitesnei Pažaislio vienuolyno statybai, kurios truko iki 1719 metų. Statybinių medžiagų atvežimas iš Gdansko, Belianų ar Gotlando salos užtrukdavo iki pusmečio, o ir kainos nuolatos augdavo. Tad pradėta naujų Jiezno rūmų statyba, šių aplinkybių dėka, buvo neužbaigta. Dalis liko nepakitus nuo kunigaikščių Holovčinskių laiku. Dėl to ir Antanas Mykolas Pacas, praėjus 45-50 metų nuo tariamos rūmų statybos, pateikė įvertinimą – rūmai tapo netinkami gyventi.

Neaptikau duomenų, kad Jiezno rūmų statyba po Kristupo Zigmanto Paco mirties 1684 m. būtų rūpinęsis jo turtų paveldėtojas Kauno seniūnas Mikalojus Andrius Pacas. Jis pagrindinį dėmesį skyrė Pažaislio vienuolynui. Jis ir jo dvi turėtos žmonos Felicita Maksimilijana Trautmainsdorf ir Marijana Stadncka ten ir palaidoti. (Mindaugas Paknys.Kristupas Zigmantas Pacas ir jo aplinkos moterys-Lietuvos Katalikų Mokslų Akademijos metraštis,t.18,V., p.367-374) 1690 m. jam skirtoje panegyrikoje jis įvardytas, kaip Kniažycų didikas, Jiezno valdytojas, Kauno viešpats (didysis seniūnas), Varėnos ,Vilkijos kapitonas (mažasis seniūnas).

6) Žymiai daugiau laiko Jieznui, jo rūmams skyrė Mikalojaus Andriaus sūnus Kristupas Konstantinas Pacas.

2010 m. minėjome Jiezno turgaus 300 metų sukaktį, kuri buvo pažymėta paminkline aikštės plytele. Gaila, bet jos jau nebeliko… Bet Augusto II-ojo privilegija rengti Jiezne turgų suteikta Kristupui Konstantinui Pacui žymėjo Jiezno dvaro savininko norą gauti pajamas ir taip tęsti Jiezno rūmų statybą. Tačiau jo sprendimas nepasiteisino. Pirkliai ir amatininkai turėjo mokėti turgaus muitą, o Kristupas Konstantinas sugalvojo įrengti dar muitinę prie tilto per Verknę. Buvo maras ir badmetis, pirkliai buvo gaudomai ir verčiami dirbti Jiezno rūmų statybos darbuose. Apie tai pasiekė karaliuų Augustą Antrąjį ir jis pasiuntė savo komisarus Reimickį ir Kazimierą Lenkevičių, kad viską išsiaiškntų. Pažeidimai pasitvirtino – pirkliai gaudomi, iš jų atimamos prekės, jie verčiami dirbti rūmų statyboje. 1710 m. balandžio 4 d. karaliaus Augusto Antrojo suteikta privilegija buvo panaikinta. Taip baigėsi noras neteisėtai vykdyti rūmų statybą (LVIA,Lietuvos Metrika, mkf 155.p.235-236).

Kristupas Konstantinas Pacas Jiezno rūmuose gyveno nuo 1711 ki 1718 m. Jo keturiuose laiškuose, rašytuose Jiezno adresuotuose Pažaislio kamaldulių vienuolyno priorui, jaučiamas rūpestis vienuolynu. Ten jis 1725 m. iškilmingai ir buvo palaidotas. Tuo tarpu Jiezno Holovčinskių rūmai išlaikę 150 m. naštą, pamažėle darėsi nebegyvenami, buvo nuomojami ne tik gyvenimui, bet ir ūkinėms reikmėms. Kadangi Kristupo Konstantino brolis buvo Maltos ordino kavalierius, tai čia dažnai apsitodavo keliaujantys maltiečiai. Dėl rūmų vyko ilgamečiai turtiniai ginčai tarp Pacų, Sapiegų ir Oginskių.

1721 m. balandžio 24 d. Kristupas Konstantinas Pacas išnuomojo Jiezno dvaro žemės valdas, išskyrus rūmus ir itališką parką, Kazimierui Karengai (LMAB Rs,f.20-1832) ir ta proga surašė inventorių.

Vartai į rūmus, sargybinė ir kampiniuose bokštuose įrengti kalėjimai bei arsenalai buvo ir Holovčinskių laikais. Juos aptinkame Lietuvos Metrikuose. Noriu pabrėžti, kad vadinamoji oficina yra perstatyta 1768 – 1772 m. rekonstrukcijos metu. Tad neverta ten ieškoti XVI ar XVII a. ženklų.

Bus daugiau –

Vytautas Kuzmickas, istorikas

Sveikinu visus parapijiečius su mūsų nuodėmių Atpirkėjo, kūdikėlio Jėzaus gimimo švente. Visi jos laukiame kaip savojo „aš“ perkainavimo, žmogiškųjų vertybių permąstymo, kaip gerumo, kaip žmogiškos šilumos ir nuostabiausios bendrystės, žmogiškos esybės kilimo į žvaigždes. Mielieji, buvo laikas, kada savo toliau gyvenančius giminaičius, bičiulius ir draugus sveikindavome su Šv. Kalėdomis laiškeliu ar atviruku. Manau, kad šiais laikais gauti tai paštu (nors yra mobilus ryšys) yra irgi graži dovana.

Pateikiu vieną trumpą archyvinį sveikinimo laiškelį. Jį tarpukariu parašė kaime gyvenęs Merkūnas Vladas savo broliui: „Gerasis broleli, linkim laimingai praleisti šitą brangią šventę, Šventųjų Kalėdų. Mes nebežinom, kaip tamstos begyvenat: ar sveiki, ar numirėt. Buvot žadėję atvažiuoti, neatvažiavot. Tai laukėm, laukėm, negalim sulaukti. Jau ir ilgas laikas, kai besam susitikę. Norėčiau dar ir kaip vieną sykį susitikt. Kai turėsit radę laisvesnį laiką, atvažiuokit, kad ir ant trumpą laiką pas mus apsilankykite. Mūsų sūnelis Juozelis linki daug laimės. Daugiau nebeturiu, ką berašyti. Sudiev ir lik sveikas – Merkūnas Vladas“ (LMAB, Rs. f.7–1426/79)

Kunigaikščio Motiejaus santuokos

LDK laikais medicininis aptarnavimas, sanitarinė higiena, gyvenimo įpročiai sudėtingi. Daugiausiai vyrai mirdavo nesulaukę 50 metų, baudžiauninkai dar trumpiau. Moterų, tiek  didikių, tiek baudžiauninkių amžius dar buvo trumpesnis, iki 30 metų. Dažnai jos mirdavo gimdydamos arba po gimdymų. Kai kurie didikai dėl šių  priežasčių turėdavo net tris – keturias santuokas. Kunigaikštis Motiejus turėjo tris santuokas. Pirmoji jo žmona buvo Fetinija, su kuria susilaukė dukros Fedoros ir dar vienos dukters, kurios vardas nežinomas. Su antrąja žmona Liudmila Duchnič jiedu susilaukė sūnaus Jaroslavo, tapusio labai įtakingu LDK pareigūnu, karališko dvaro maršalka, Kauno seniūnu ir laikytoju, Liachovicų vietininku ir valdytoju. Taip pat gimė ir trys dukros: Anastazija, Ona, Dobruchna. Trečioji kunigaikščio Motiejaus 1535 m. sudaryta santuoka buvo su Gediminaičių palikuone Tamila – Barbora Zaslavskaja Mtislaviete. Jiedu susilaukė dviejų sūnų: Jono ir Eustachijaus. Jonas mirė nesulaukęs net metų. Jau 1535 m. Motiejus Mikitinyčius pradėjo sirgti. Jo vyriausias sūnus Jaroslavas pradėjo intrigas prieš savo pamotę ir gimusį brolį, siekdamas sau naudingo paveldėjimo. Tai jis darė vadovaudamasis tuo metu Vakaruose jau įsigalėjusiu principu, kad turtą paveldi vyriausiasis sūnus. Tuo tarpu 1529 m. pirmasis Lietuvos Statutas numatė, kad sūnūs tėvo turtą dalijasi po lygiai, palikdami motinai našlei trečdalį, kol ji vėl ištekės. Jeigu našlė toliau neišteka, ji tuo turtu naudojasi iki mirties. Dukroms atitenka ketvirtis viso paveldimo turto, kuris galėjo būti išmokamas pinigais ar kilnojamuoju turtu (S. Lazutka. Pirmasis Lietuvos Statutas, 1529 m., V., 2007, p. 81–95).

Pirmasis kunigaikščio Motiejaus testamentas

1536 m. rugsėjo 4-ji diena. Peršekė (Balbieriškis). Lietuvos Metrikos knygoje šis įrašas pavadintas „Tai laiškas, kurį jo malonybei karaliui rašė Birštono vietininkas kunigaikštis Motiejus Mikitinyčius ir kurį karalius nurodė į knygą įrašyti. Kažkada jis dovanojo jo malonybei karaliui pinigų sumą, kurią jis paliko jam kaip užstatą už jo valdomą Birštono valsčių, ir dėl jo sūnų. Tai pirmasis Motiejaus testamentas „Jo šviesybei maloningam karaliui. Tą pinigų sumą, kurią turiu pas Jūsų mylistą už savo valdas Birštone, dėl to ir mano laiškas šis atsirado. Metai eina ir sirgdamas surašiau ir nuo tos sumos savo vyriausiam sūnui Jaroslavui vieną tūkstantį kapų grašių, o 500 grašių sūnui Jonui iš tos pačios sumos, kurią pas Jus, maloningas karaliau turiu. O likutį iš tos Birštono sumos su kai kuriuo mano turtu pavedu Jonui Gornostajui, Jūsų malonybės žemės iždininkui, saugojimui. O paskui, kaip su Dievo malone bus. Gal iš jo dalį mano vyresnysis sūnus paims, jeigu jis liūdesio neatneš ir jeigu iki šiol tai daryti nesiliaus, tai tuomet savo testamentą atšauksiu. Kiekvienam galima pagal Lietuvos Statutą testamentą daug kartų rašyti ir keisti. Ir taip pat turiu teisę tuos pinigus Jums, Jūsų malonybe, pagal šį raštą iš Jono Gornostajaus grąžinti. Aš dėkingas Jūsų malonybei už atmintiną jūsų gerumą, mielaširdystę. Ir už tai savo pinigus, esančius Birštone, dovanoju Jums malonybe, savo valdovui, duodu ir dovanoju be jokios prievartos ir kad šiuo raštu tuos pinigus iš Jono  Gornostajaus paimti. Ir nebūnie palikti tie pinigai nei Jono Gornostajui, nei  mano vaikams. Rašyta Peršekėje 1536 Dievo gimimo metais rugsėjo 4 d. Jūsų maloningas valdove, tarnas Birštono laikytojas, žemai besilenkiantis Motiejus Mikitinyčius“ (Lietuvos Metrika, Knyga 20, (1536–1539). Užrašymų knyga 20, dokumentas 130.Vilnius. Lietuvos Istorijos institutas. 2009, p. 204–205). Čia buvo dovanotas tik Birštono užstatas, bet santykiai tarp tėvo ir sūnaus jau buvo sudėtingi.

Atkreipiu dėmesį į kunigaikščio Motiejaus įtakingą bičiulį Joną Gornostajų (1501–1558). Jiedu su Motiejumi susibičiuliavo, kai šis nuo 1525 m. užėmė Darsūniškio valdytojo pareigas. Iki tol 1508 m. jis – didysis raštininkas ir dvaro maršalka. 1522 m. – pasiuntinys Maskvoje. 1522–1525 m. – Slonimo, Zelvos valdytojas. 1531–1542 m. – Trakų vaivada. 1549–1551 m. – Vilniaus vaivada. Po kunigaikščio Motiejaus mirties 1539–1551 m. Birštono vietininkas. 1551–1558 m. – Naugarduko vietininkas. Tai savotiškai apibūdina ir kunigaikščių Holovčinskių pradininko Motiejaus asmenybę ir jo įtaką mūsų kraštui.

Likus keliems mėnesiams iki mirties

Įsiligojęs Motiejus Mikitnyčus savo pilyje Peršekėje (Balbieriškyje) 1539 m. kovo 2 d. prie savo žmonos Tomilos surašė paskutinį savo testamentą: „Vardan  Šventososios Trejybės vienybės, amen. Aš, Dievo vergas kunigaikštis Motiejus Mikitinyčius, Birštono valdytojas, esantis sveikame prote ir pakankamoje dvasinėje sveikatoje, atsižvelgdamas į savo ligą, noriu dar gyvas būdamas paskutinę valią šiame mano testamente pažymėti. Prieš atiduodamas sielą maloningajam Dievui ir jo Skaisčiausiai Motinai, visiems šventiesiems ir mano sielos ir kūno saugotojui, mano šviesiausiam Angelui, savo palaidojimo vietą pasirinkau Vilniuje, Šventosios Trejybės šventovėje. 40 kapų grašių cerkvei aukojau dar gyvas būdamas, o pustrečio šimto kapų grašių atidėjau palaidojimui ir maldai už mano sielą. Mano kūnu pasirūpins mano žmona Tamila Mstislavlietė. Ir kūną mano ji palaidos, atsižvelgiant į mano nurodymą. Mano sūnus Jaroslavas ir bajorai neturi teisės tai vykdyti be jos valios. Jie taip pat norėjo nesantarvę tarp mano vaikų sukelti. Jie nerodė palankumo ir draugiškumo mano žmonai, kuri man sunkiai sergant manimi pilnai rūpinosi. Ir už teisingą ištikimybę, nepriekaištingą gyvenimą santuokoje šiuo savo raštu išreiškiu savo teisėtą valią ir sprendimą niekieno neprimestą. Jeigu kiekvienas norėtų savo atskirą gyvenimą turėti ir atsiskirti (Jaroslavui tuo metu buvo 19 m., Eustachijui – 4 m. – V. K.), tai po mano mirties turės teisę paveldėti tiek mano žmona, tiek mano vaikai. Savo žmonai kunigaikštienei skiriu 1000 kapų grašių, tai ji privalo gauti pagal mano dovio raštą (Susituokdama žmona įnešdavo savo kraitį. Mirus vyrui ta įnešta suma pagal minėtą raštą buvo grąžinama – V. K.).

Peršėkės (Balbieriškio) pilis

Savo žmonai Tamilai ir savo sūnums Jonui bei Eustachijui, kurį praminiau Mykolu, užrašiau Peršekės (Balbieriškio) pilį su Šliagerio (šalia – Žuvinto) ir Dovinės dvarus (šalia Gudelių) su žmonėmis, kilimų audėjais ir staklėmis, dvaro tarnus su jų žmonomis ir vaikais ir visais nelaisvais šeimynykščiais, kurie tą pilį prižiūri ir dvare tarnauja, su žirgų kaimene ir jaučių banda ir su viskuo, kas pilyje yra: įtvirtintų šaudyklių bokštai ir muškietos ant jų, visa ginkluotė reikalinga žemės tarnyboje ir tų dvarų ir kilimų audėjų ir dvaro tarnų ir nelaisvų šeimynykščių Jaroslavui nepalikau. Viską palikau pilies savininkui ir dvarus taip pat prie jos.

Jieznas ir Šventininkai

Vietoje to užrašiau Jaroslavui Jiezno dvarą su Šventininkais su bajorais ir tarnais keliuočiais, su  valstiečiais-lažininkais ir nelaisvais šeimynykščiais. Tie dvarai nuo seno turi ginkluotus įtvirtinimus (tad jau kunigaikščio Motiejaus laikais Jiezno rūmai – dar ne pilis, jau buvo įtvirtinti. Pilis atsirado tarp1550–1560 m. – V. K.), žirgų kaimenes ir jaučių bandas ir visą turtą, kas ten“.

XVI a. pirmosios pusės didikų drabužiai

Testamente taip pat kalbama apie kitų kunigaikščio Motiejaus turimų žemės valdų, taip pat apie namo Vilniuje paveldėjimą. Bet, turbūt, visiems bus įdomiausia paveldimos to laiko brangenybės ir drabužiai: „Ir dar vienas mano turtas yra saugojamas pas žemės iždininką (Turimas omenyje Jonas Gornostajus (1501–1558)), tai sidabras ir auksinės grandinėlės, prabangūs drabužiai ir kiti daiktai, kurias, būdamas sunkioje savo ligoje, nenešiojau. Buvo laikas, kai dar su žmona Tamila vaikų neturėjome, o po to atsirado Eustachijus ir Jonas, ir dukra Ona. O dabar beliko Eustachijus ir dukra. Tad tas sidabras ir auksinės grandinėlės, kurias daviau pasaugoti Žemės iždininkui, pusiau padalinu Jaroslavui ir Eustachijui. Tuo tarpu prabangūs drabužiai su malone lieka mano sūnui Jaroslavui, kurie taip pat atiduoti pasaugojimui: raudono aksamito paauksuoti sabalo kailiniai, Gornostajaus raudono aksamito paauksuoti kailiniai, juodo aksamito gazuka (ilgas vyriškas apsiaustas su rankovėmis – V. K.) aukso siūlais papuošta, vienos eilės paauksuotomis sagomis. Taip pat atlasinis kaftanas (ilgas viršutinis vyrų drabužis – V. K.), o kiti kinietiški. Terlikas (ilgas iškilmingo priėmimo viršutinis drabužis su siaura talija trumpomis rankovėmis – V. K.) – atlasinis chalatas. Taip pat rusėniški naminiai rūbai. Gornostajaus man dovanotus kailinius pasilieku sau, o apavą – sūnui Eustachijui“. Kaip buvo apsirengęs kunigaikštis Motiejus, galima spręsti iš tuo laiku gyvenusio jo svainio, žymaus LDK veikėjo Aleksandro Chodkevičiaus (1475–1549) aprangos.

Testamento patvirtinimas

Karalius Žygimantas Senasis šį testamentą patvirtino pažymėdamas: „Šiuo raštu pažymime, kas į jį pažiūrės arba išgirs dabar ir ateityje, kam bus reikalinga žinoti, kad žemai lenkėsi prieš mus Motiejaus Mikitinyčiaus kunigaikštienė Tamila ir padėjo prieš mus savo mirusio vyro, Birštono valdytojo Motiejaus Mikitinyčiaus testamentą. Jame parašyta, kad jis sirgdamas, būdamas gerame ir sveikame prote ir galvojantis apie tai, kad gali išeiti iš šio pasaulio. Ir kad jokių ginčų ir nesutarimų po jo mirties tarp kunigaikštienės ir jos vaikų nebūtų, jis surašė paskutinę savo valią. Lenkėsi žemai mums Motiejaus kunigaikštienė, kad mes, kas vyro testamente yra aprašyta, būtų vykdoma ir jos testamentą savo raštu patvirtinome“.

Tai didiko, suformavusio ir apgyvendinusio mūsų kraštą, ilgiausio per visą mūsų krašto istoriją (32 metai) valdžiusio krašto vadovo testamentas. Iš jo turinio galime daryti savo žmogiškas asmenines išvadas. Sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Po dešimtmečio nesulaukęs pilnametystės mirė jauniausias sūnus Eustachijus. Tad visas turtas atiteko sūnui Jaroslavui, Jiezno pilies statytojui. O našlė Tamila neliko viena, kaip dauguma našlių ištekėjo. Ji dar 16 metų gyveno. Antrą kartą ištekėjo už kunigaikščio Andriaus Solomereckio, Trečią kartą – už žymaus LDK didiko Jono Zaberezinsko.

Visi tekstai versti iš rusėnų kalbos.

Vytautas Kuzmickas, istorikas