10:00 val. ŠV. MIŠIOS (Votyva) (11:00 – 12:00 val. laikas Išpažinčiai)

12:00 val. ŠV. MIŠIOS (Suma) Vadovaus kun. bažn. muz. mgr. teol. dr. Vilius SIKORSKAS, Išlaužo parapijos klebonas Eucharistijos metu bus teikiamas Ligonio patepimas. (Dėl Ligonio sakramento tartis iš anksto) Liturgiją vainikuos procesija su Švč. Sakramentu.

13:30 val. KONCERTAS dainininkas Liudas MIKALAUSKAS

šv. Mišiose apkabinsime mirusius tėvus.

Birželio 5 d. 10 val.

šv. Mišiose melsimės už Jus, mieli tėveliai.

Vieną kartą mažame namelyje gyveno vyras ir moteris. Jųdviejų pasaulis buvo labai paprastas: jie dirbo paprastus darbus, valgė paprastą maistą, pirko paprastus pirkinius ir viską darė paprastai – nesigailėdami, ko nebuvo vakar, ir per daug negalvodami, kas bus rytoj.

Vyras ir moteris gyveno šiandien, o užvis labiausiai stengėsi šiandien mylėti. Rytais juodu pasakodavo vienas kitam savo sapnus, dieną, trumpam išsiskirdami, atsisveikindavo ilgam (dėl visa ko), o vakarais sekdavo pasakas.

,,Gyveno kitąkart tokia moteriškė, ir užsigeidė ji mažučio vaikelio, tik nežinojo, iš kur jį gauti…” – sykį skaitė jie apie Coliukę. Ir suprato, kaip labai jų paprastam pasaulėliui trūksta vaikelio… Po metų jiems gimė dukrelė – graži kaip saulė, rimta ir protinga. O jos didelės akys švietė kaip dvi žvaigždės. Bet jas matė tik tie, kas mylėjo… Vyras ir moteris dabar tapo tėčiu ir mama. Jie ir toliau gyveno mažame namelyje, bet jų gyvenimas jau nebebuvo toks paprastas kaip anksčiau: dienos ir naktys susimaišė, o daiktai užmiršo savo įprastas vietas.

Po dvejų metų tėtis ir mama susilaukė antrosios dukrytės – gražios kaip vasaros rytmetys, šokolado spalvos akimis ir spindinčia karūna ant galvos. Bet ją matė tik tie, kas mylėjo… Mažame namelyje vietos buvo dar mažiau, bet daugiau juoko ir mažų kojyčių trepsėjimo. Lauke vėjas lyg vėliavas plaikstė vystyklus…. Ir jie matė, kad tai yra gera.

Prabėgo dar keletas metų ir šeimai gimė trečioji dukrele – šviesi kaip vidurvasario dangus, su saule kaktoje. Bet ir ją matė tik tie, kas mylėjo….

Vieną dieną tėtį aplankė Nepažįstamasis ir pasakė, kad neatsakinga turėti tiek daug burnų, jei gyveni tokiame mažame namelyje. Ir kad būtina apie viską pagalvoti. Ypač apie tai, kas bus rytoj?! Ar užtektinai bus duonos ir batų? Tėtis ir mama atsisėdo ir pradėjo galvoti. Tikrai: namelis mažas, burnytes išžiotos, o kojytes trepsi… O kas bus rytoj? Ir jiems pasidarė taip liūdna ir net baisu, nes niekaip negalėjo sužinoti, kas bus rytoj: ar užteks duonos ir batų?.. Jie taip pavargo begalvodami, kad užmiršo prieš miegą paskaityti pasaką ir vienas kitą pabučiuoti. Bet, laimė, tą naktį juodu susapnavo Viską Duodančias Rankas ir atsibudo kupini ramybės – tokios dideles, kad vėl galėjo gyventi ankstesnį paprastą gyvenimą.

Na, ne visai paprastą, mat po kurio laiko jiems gimė ketvirtoji dukrytė – linksma kaip saulės zuikutis, kuris žaisdavo ant jos skruostų, kai ji šypsodavosi. Bet jį matė tik tie, kas mylėjo… Jų namelis tapo dar mažesnis, bet širdyse buvo erdvu. Kiekvieną rytą savo dubenėliuose jie rasdavo tiek košės, kiek reikėdavo jų pilvukams. Ir sulaukdavo tiek meilės, kiek reikėdavo jų širdelėms. Ir jie matė, kad tai yra gera…

Vieną dieną mamytę aplankė Nepažįstamoji. Ji nužvelgė keturias mergaites (nepastebėdama nei karūnos, nei saulės, nei žvaigždžių, nei saulės zuikučių) ir nusišypsojo iš žurnalų viršelių pažįstama šypsena. Ji sakėsi labai mylinti

jų šeimą ir galvojanti apie jos ateitį. Todėl ir atnešusi Ramios Ateities piliulių – spalvotų ir skanių. ,,O kas ta rami ateitis?” – paklausė mamytė, kuri visada gyveno šiandiena. ,,Na, tai užtikrinta, garantuota ateitis”, – atsakė moteris (ji niekada negyveno šiandiena).

– Juk jūsų vaikai augs, juos reikės pastatyti ant kojų, suteikti gyvenimo pagrindą. Jūs turite būti atsakingi”. 

,,Esu jau tai girdėjusi”, – pamanė mama, bet neprisiminė kur.

Tą naktį ji sapnavo daugybę mažų vaikelių – gražių, ypatingų – jų kaktose švietė mėnuo, o plaukai buvo aukso ir sidabro spalvos. Jie beldė į namų duris, bet nė vienos jų neatsivėrė. Už jų gyveno Ponai ir Ponios, tokie susirūpinę, pavargę ir liūdni, kad negalėjo išgirsti mažų rankyčių beldimo. Mamytė atsibudo ir pirmąkart verkė iš liūdesio, nes vieną akimirką buvo pamiršusi apie Duodančias Rankas. Duodančias viską: ir košės dubenėliuose, ir meilės širdelėse, ir šiandieną, ir rytojų. Tada ji išmetė piliules ir nuėjo apkabinti tėvelio. Ir juodu skaitė pasaką su labai laiminga pabaiga.

O po metų tėtis ir mama susilaukė sūnelio – gražaus kaip tėtis, tik su angelo sparnais nugaroje. Bet juos matė tik tie, kas mylėjo… Taip tėvai pasidarė labai turtingi.

Bėgo metai. Namelis tapo mažas mažas. Ir jo gyvenimas nebebuvo toks paprastas – jis buvo kupinas įvairiausių spalvų, kvapų, o ypač garsų: šaukštelių skimbčiojimo, vežimėlio ratų girgždesio, lumzdelio melodijų, kojyčių trepsėjimo ir – labai retai – tylos, kuri mamytei skambėjo kaip gražiausia muzika.

Prabėgo daug laiko. Vaikai užaugo ir paliko mažąjį namelį. Tačiau vieną dieną visi sugrįžo su ypatingomis dovanomis: vyriausioji duktė padovanojo žvaigždžių šviesą pavargusioms tėvų akims. Antroji atidavė savo karūną – kad visada atsimintų esą ypatingi. Trečioji dovanojo saulę – kad jų mintys visada būtų šviesios. Jaunėlė – saulės zuikučius, kad nepamirštų viskuo džiaugtis. Sūnus atidavė tėvams angelo sparnus – kad galėtų skristi, kai prireiks.

Ir tėvai tapo be galo turtingi, bet ne visi tai matė…

Dar minint Jiezno vardo paminėjimo 525-ąsias metines 5 straipsnių cikle laikraščiuose „Gyvenimas“, kituose straipsniuose mėnraštyje „Jiezno parapijos  žinios“ ir portale „kvitrina.lt“ apžvelgėme seniausio Jiezno istorijos tarpsnio įvykius. Nenoriu kartoti jau daug kartų pateiktų faktų, bet paminėsiu kai kuriuos svarbesnius akcentus. 

Jiezno vardo vėlyvo paminėjimo aplinkybės

Jau 1375 metais kryžiuočių kelių į LDK aprašymuose minimos Stakliškės (Stakghelišken), Remeikių ir Mingailų valdos, buvusios dabartinio Pikelionių kaimo teritorijoje. 1382 m. kryžiuočiai savo puldinėjimuose atranda Birštoną. Kryžiuočių kelių aprašymuose dažnai minima Punia, taip pat Nemajūnai. Minimi atgaliniai iš Vilniaus į Prūsiją keliai, bet Jieznas ar net jo kryptis neminima. Kryžiuočiai šalia krikšto misijos vis labiau ir labiau užsiminėjo  plėšikavimais ir bent kokią  mažesnę ar didesnę gyvenvietę būtų apiplėšę. Jurgis Oksas savo visiems žinomame darbe teigia, kad Jiezno dvaras galėjo atsirasti XV amžiaus antroje pusėje, pasibaigus kryžiuočių puldinėjimams. Tačiau istorinių duomenų apie tai Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio (1440–1492) valdymo laikotarpiu nėra.

Jiezno dvaras su Šventininkų valsčiaus žmonėmis

Ši viską pasakanti istorinė sąvoka buvo naudojama visą Holovčinskių valdymo laikotarpį Lietuvos Metrikoje ir Kauno žemės teismo aktuose. Jiezno dvaro centras buvo ant piliakalnio, jo rūmų rūsiuose buvo laikomos baudžiauninkų sukrautos gėrybės. Dvaras buvo įtvirtintas, nes nuolatos vyko aplinkinių dvarų savininkų užpuldinėjimai ir baudžiauninkų grobimai. Bet aplinkui Jiezną buvo raistai, pelkės, brūzgynai, dirbamosios žemės čia beveik nebuvo. Net 1913 metų parapijos surašyme rasi šias Jiezno vietas: Balalė, Juodraistis, Kupstynė, Žąsupis, Klampynė, Apytvaras, Kalvė, Raistelis, Jiezno kalnas, Laužynas, Vidupelis, Ylaraistis, Galas ir t.t. (1913 m. Jiezno parapijos surašymas – Jiezno parapijos archyvas). Pereikit plotus prie Jiezno vandenvietės ir mintyse atsukit Jiezno vaizdus 530 metų atgal. Neįmanoma čia buvo praeiti ir pravažiuoti. Dvaro centras, rūmai buvo Jiezne, o dirbamos žemės buvo Šventininkų valsčiuje: Plytnikuose, Purvininkuose, Andriūnuose, Kurmiškėse, Sevelionyse, Krikovskiuose, Toliškėse ir kol kas neidentifikuotose vietose link Aukštadvario: Blusiškėse, Mikalavoje, Kotiškėse. Čia buvo Jiezno dvaro valdų pradžia, nuo čia prasidėjo Jiezno grafystės kūrimas. Per 60–70 metų žemės link Jiezno buvo iškultivuotos ir paruoštos darbui ir gyvenimui. Tiesa, Sobuvos kaimas, kaip nepelkėta vieta, Jiezno dvarui tarnavo jau nuo 1508 metų (Lietuvos Metrika, Užrašymų knyga, 9, V., 2007, p.132, įrašas 123).

1492 m. Aleksandro Jogailaičio privilegija Darsūniškio bažnyčiai, įpareigojanti Jiezno dvarą išlaikyti bažnyčią, yra irgi istorijos rodmuo. Pirmąją Darsūniškio bažnyčią fundavo Kazimieras Jogailaitis 1473 metais, numatęs prievolę bažnyčią remti iš Eigėniškių dvaro. Tad Jiezno dvaras galėjo susiformuoti tarp 1473 ir 1492 metų.

Jiezno dvaras – LDK didžiųjų kunigaikščių valda

Nuo 1492 metų iki 1507 m. Jiezno dvaras buvo Jogailaičių, LDK didžiųjų kunigaikščių, rankose. Žinios apie šį dvarą minimu laikotarpiu gana skurdžios, tačiau apčiuopiamos. Lietuvos Metrika pateikia duomenis, kad 1499 m. Jiezno dvarą administravo LDK didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio  Darsūniškio vietininkas Vaitiekus Ivaškevičius (Lietuvos Metrika. Knyga Nr.6 (1494–1506) Užrašymų knyga 6, V., 1997, p. 198, įrašas 303). 1502 m. dvarą iš vyro įsigijo pati kunigaikštienė Elena. LDK didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis savo dvaro sąskaitų knygoje 1502 metais rašė: „Iš didžiosios kunigaikštienės gavau penkis šimtų auksinų auksu, kuriuos jos šviesybė davė už dvarą, vadinamą Jiezno vardu, ir šiuos auksinus gavau per poną Sapiegą, jos šviesybės kanclerį, ketvirtadienį prieš naujuosius metus Vilniuje (XII. 29), 1502 metais“ (Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio dvaro sąskaitų knygos (1494–1504), parengė Darius Antanavičius ir Rimvydas Petrauskas, V., 2007, p.304). 1504 m. kunigaikštienės dvaro Jiezne tijūnu buvo kunigaikštienės Elenos atsivežtas iš Maskvos bajoras Michna Ivanovičius, ėjęs ir Trakų tijūno pareigas (Lietuvos Metrikos knyga, nr.6, p. 314, 1504 09 11 įrašas nr. 534).  

Jiezno dvaro valdytojas Jonas Verbyla (1503–1507)

1503 metais kunigaikštienė Elena iš Jiezno dvaro suteikė valdas vietiniam bajorui Jonui Verbylai: „Apdovanojo mus dovanomis mūsų bajoras Jonas Verbyla ir papasakojo jis mums, kaip mūsų nuotakai karalienei Akeksandrienei, su Dievo palaima, Elenai tarnavo, kad ji jam davė iki Motiejaus Mikitinyčiaus valdymo 7 priklausomas šeimynas: Misių su vaikais, Kęstutį su vaikais, Michną su vaikais, Stankaus Jokūbą  su broliu, Kirkilo Stankų su broliu, Mikolajų su broliu Belevičiumi, totorių Manką su broliu ir visai tai su visomis žemėmis, kurie šias buvo apgyvendinę: Toliškes (dabartinė Kruonio seniūnijos žemė), Katiškes (neišlikęs Kruonio seniūnijos kaimo pavadinimas – V. K.), taip pat keturias tuščias žemes: Sobuvą, Netikiškes, Blusiškes, Mikalavą (paskutinieji trys neišlikę, sunkiai identifikuojami Kruonio seniūnijos kaimų pavadinimai – V. K.). Taip pat mums suteikta Jiezno dvaro žemė ir pievos prie Verknės, priešais Punios ir Stakliškių kalvius, buvo amžinai patvirtintos (tikriausiai dabartinės Verbyliškių, Padriežiškių, Pikelionių, Kurmoniškių, Dvareliškių, Beniukų žemės – V. K.). Taip pat jo malonybė davė jam dvi valdinių šeimynas Stakliškių valsčiuje: Vilmanto Jurgelį ir bevardį su broliu Jankumi (Lietuvos Metrika. Knyga nr.10 (1524–1539). Užrašymų knyga 14, Vilnius, 2008, p. 149, įrašas Nr. 28 – į lietuvių kalbą verčiama pirmą kartą.) Priminsime, kad pirmasis vietinis krašto bajoras buvo labai iškilus tikintysis…. Buvęs Punios parapijos klebonas, vėliau Jiezno parapijos altarista S. Kiškis savo darbe, skirtame Punios istorijai, pažymi, kad 1533 metais, iškilus bažnyčios aprūpinimo klausimui, į Punioje vykusius šv. Jokūbo atlaidus atvyko 60 parapijos bajorų iš 30 šeimų. Pirmuoju įvardijamas bajoras J. Verbyla. Tai rodė jo politinį ir ekonominį svorį dideliame krašte. Po jo sekė bajorai Andrius Furmanas, broliai Jurgelevičiai, Aleksandras Jakubavičius, Jonas ir Mikolajus Mscislavičiai, Jurgevičiai, Lingevičiai, Jonas Sakalauskas iš Birštono valdos, Bogdanas Pertcikovičius ir kiti. Visi 60 bajorų užrašė „Punios bažnyčiai, dabartiniam ir būsimiems teisėtiems klebonams dešimtąją dalį iš kiekvieno grūdo ir sėklos ir iš visų valdomų ir ateityje turėsimų žemių“ (Kiškis S. Punia ir jos žmonės Lietuvos istorijoje. Jieznas, 1972 (Savilaida), p. 52).

Bajoro  Motiejaus Mikitinyčiaus veiklos krašte pradžia 1507 m.

„Su Dievo vardu amen. Mes Elena, su Dievo malone Lenkijos karalienė, Lietuvos didžioji kunigaikštienė, Rusios, Prūsijos, Žemaitijos ir kitų žemių valdovė, šiuo raštu visiems, kas jį matys ar girdės, dabar esantiems ir dabartyje būsiantiems, ir tiems, kam tuo reikės, vadovautis pasakome, kad už ištikimą, teisingą ir nepriekaištingą Birštono ir Mogiliovo vietininko kunigaikščio Motiejaus Mikitinyčiaus tarnystę, kuria jis ištikimai ir teisingai savo valdovui ir mūsų amžinos atminties karaliui Aleksandrui ir mūsų vyrui tarnavo, buvo jam maloningas visose tarnybose, buvo prielankus ir ištikimas tarnas, taip pat mums nuo pat jaunų dienų ištikimybe pasižymėjo, todėl mes jo rūpestingumą ir atsakomybę atžymėti norime. Su visu dėkingumu skiriame jam mūsų Jiezno dvarą su Šventininkų žmonėmis, išskyrus Verbylos žemes. Taip pat jam skiriame Hanuso (Balbieriškio – V. K.) ir Šliagerio (Birštono – V. K.) dvarus, kuriuos valdovas, mūsų vyras, mums suteikė ir privilegijomis patvirtino su visais žygūnais (valstiečiais, kurie be činšo ir atodirbio dar atlikdavo ir žygūnų pasiuntinių prievolę, o karo metu eidavo į kariuomenę – V. K.), su valkininkais (valstiečiais, mokantys už turimą žemę piniginį mokestį-činšą ir atliekantys valkos prievolę su vežimu), su valstiečiais, mokančiais činšą ir neatliekančiais feodalinių prievolių, su nelaisvomis šeimynomis, su ariamomis dirvomis, su drevinės bitininkystės biržėmis, pievomis, lapuočių miškais ir šilais, ąžuolynais ir apynynais, su visomis žvėrių ir paukščių gaudyklėmis, užtvankomis su varžomis žuvims gaudyti, su ežerais, upėmis ir upeliais, su visomis  prievolėmis ir darbais ir su visa įvairia viešpatavimo teise mus ir niekuo   neįpareigojančia“ (Lietuvos Metrika. Knyga nr.25. Užrašymų knyga nr. 25, V. 1998, p. 121,įrašas 121). Šią privilegiją karalienė Elena suteikė mirus jos vyrui 1506 m. Bielske 1507 m gruodžio 15 dieną. Be šių žemių Motiejus Mikitinyčius gavo daug kitų žemių Vilniaus, Anykščių, taip pat nuo 1509 m ir  Holovčiną  Mogiliovo apylinkėse. Nuo Holovčino ir  kunigaikščių Holovčinskių giminės vardas.

Gulbės herbo kunigaikščiai Holovčinskiai – LDK pareigūnai

1) Motiejus Mikitinyčius (1480–1539) – Holovčinskių giminės mūsų krašte pradininkas, artimas LDK didiesiems kunigaikščiams ir Lenkijos karaliams Aleksandrui Jogailaičiui, jo žmonai Elenai, Žygimantui Senajam ir žmonai Bonai Sforcai. Pravoslavas, Lietuvos ponų Tarybos (30–50 įtakingiausių bajorų, patarusių valdovui) narys

1506–1539 metais, buvo Birštono, Teterino, Kniažycų, Anykščių, Mogiliovo valdytojas iki gyvos galvos (Lithuanian Metrica. Литовская Метрика. Lietuvos Metrica: Kn. 25 (1387–1546) / Parengė D. Antanavičius, A. Baliulis. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998. –  p. 175–177, 183–185). Valdė privačius dvarus  Jiezne, Vodvoje, Strunoje, Stojatiškėse, Balbieriškyje. Palaidotas Šv. Trejybės-Bazilionų vienuolyne, Vilniuje;

2) po Motiejaus Mikitinyčiaus mirties paveldėtoju tapo sūnus Jaroslavas Holovčinskis (1520–1567), pravoslavas. Karaliaus dvaro maršalka, 1549 m. Liachovicų laikytojas, Kauno laikytojas 1565 metais, Kauno seniūnas 1565–1567 metais. Paveldėjo privačius dvarus Jiezną, Vodvą, Holovčiną, Balbieriškį, valdė Vaišvydavą ir Šlienavą, Struną. LDK Ponų Tarybos narys. Palaidojimo vieta kol kas nenustatyta;

3) po Jaroslavo mirties liko du broliai turto paveldėtojai: Sčastnas ir Jaroslavas. Sčastnas (1545–1610) buvo Liubošanų seniūnas, 1500–1510 metais Minsko pilininkas. LDK Ponų Tarybos narys. Valdė privačius dvarus Jiezną, Holovčiną, Citvą, Ščacką, 1581 metais įkūrė Jiezno miestelį, 1581–1599 m. pastatė kalvinų maldos namus, priėmė kalvinų tikėjimą. Palaidotas Minske;

4) kitas brolis Jaroslavas (1551–1622) valdė Knažycus ir Balbieriškį, 1568–1569 m. mokėsi Leipcigo Universitete. 1612 metais Balbieriškyje fundavo kalvinų maldos namus. Juose jis  buvo 1622 metais ir  palaidotas;

5) po  Sčastno Holovčinskio mirties turto paveldėtoju tampa įžymus LDK kalvinistų sąjūdžio vadovas, LDK taurininkas Jonas Holovčinskis (1587–1631). Valdė Jiezno ir Holovčino  dvarus, inicijavo leidinio apie Lenkijos ir LDK istoriją išleidimą, rūpinosi išlikusių kalvinų namų išlaikymu. Jono dukra Regina (?–1640) buvo dukart ištekėjusi. Pirmą kartą už Minsko pilininko Petro Tiškevičiaus iki 1631 m., antrą – už Mstislavlio ir Vitebsko vaivados Kristupo Kiškos iki 1640 m. 1633 metais ji Jiezno dvarą pardavė grafams Pacams. Čia, Jiezne, Holovčinskių istorija tarsi nutrūksta, bet ji tęsiama Holovčine ir kitose kunigaikščių Holovčinskių valdose. Apie tolesnę jų tąsą dar rašysime. Bet negali nepaminėti pirmojo Holovčinskio-kataliko;

6) Aleksandras Holovčinskis (1570–1617) – Balbieriškio kalvinų veikėjo sūnus, Jiezno įkūrėjo Sčastno Holovčinskio sūnėnas, 1615 metais iš evangeliko perėjo į katalikybę. 1602 metais valdė Lydos seniūniją, 1604–1614  metais – Žemaitijos pilininkas. 1614–1616 metais – Mtislavlio vaivada. 1616–1617 – Vilkijos seniūnas. Jis buvo įtakingas LDK Ponų tarybos narys. Valdė privačiai Kietaviškes ir Sčacką.

Apie Holovčinskių pasišventimą ginant karo veiksmuose LDK ir Jungtinę Abiejų Tautų Respubliką, apie jų nepertraukiamus giminystės ryšius su Chodkevičiais, apie Holovčinskių, jų valdymo metu jau turėtus mūrinius Jiezno rūmus, rašysime kitame numeryje. Turime ir džiugių naujienų. Jiezno seniūnija pažadėjo įprasminti kunigaikščių Holovčinskių istorinę atmintį Jiezne. Tikėsime, kad miglų pažadais nebūsime maitinami ir iki Lietuvos valstybės dienos – liepos 6-osios – tai bus padaryta. 

Jiezno istorija mums ir dvilypė, ir vientisa. Todėl kitame numeryje pateiksime vertimus iš lotynų kalbos: gedulingus pamokslus laidojant kalviną Joną Holovčinskį ir kataliką, Kristupo Zigmanto brolį, Prienų seniūną Stanislavą Pacą. Dabar tik pateikiame ta intencija išleistų leidinių titulinių lapų vaizdus.

Bus daugiau –

istorikas Vytautas Kuzmickas

Balandžio 24 d., Gailestingumo sekmadienį, Narkevičių daugiavaikė šeima, prie altoriaus atnešė – VOTĄ, kaip padėkos ženklą, kad Gailestingasis Jėzus globoja juos ir teikia viltį net ir negandų akivaizdoje. Nors lapkričio 20 d. sudegė jų namai, jie išgyveno ne tik praradimus, bet ir Dievo rūpestį. Lai Viešpats ir toliau laimina Jų šeimą, o votas mums teprimena, kad Dievas dosnus savo dovanomis, tik turime mokėti jas priimti įvertinti ir nepamiršti padėkoti. 

Kajus Randamanskas

Nušviesk Jo gyvenimą, Kristau!

Mūsų mirusieji

Genovaitė Kadikinienė, 93 m. iš Jiezno,

Stasys Kazlauskas, 72 m. iš Sodų k.,

Juozas Navickas, 75 m. iš Jieznas,

Ona Kazlauskienė, 82 m. iš Liciškėnų k.,

Janina Šalomskienė, 80 m. iš Jiezno,

Vytautas Antanas Misevičius, 75 m. iš Pelekonių k.,

Mindaugas Jurgis Klizas, 79 m. iš Kaunas,

Genovaitė Vinskienė, 93 m. iš Jiezno,

Domicelė Raudonikienė, 92 m. iš Kisieliškių k.,

Janina Raižienė, 84 m. iš Jiezno,

Jonas Urbanavičius, 76 m. iš Jiezno,

Ona Aldona Jonuškienė, 82 m. iš Benčiakiemio k.

Amžinoji šviesa Jiems tešviečia, Viešpatie! 

Labai džiaugiamės, kad šiais metais galėjome švęsti  ,,gyvai“ : šventovės erdvėje skambėjo mokinių skaitomi tekstai, liejosi atliekamų muzikos kūrinių melodijos. Renginyje dalyvavusieji skaitovai savo pasirinktais meniniais tekstais kalbėjo apie Meilę, Draugystę, Pasiaukojimą, Tikėjimą ir kitas mums svarbias vertybes.

Viešnios iš Prienų Virginija Zujienė ir Danguolė Damijonaitytė visiems dalyviams ir juos parengusiems mokytojams įteikė padėkos raštus, o renginio vedėjos Toma ir Justina dovanojo gėlių puokšteles.

Tikimės, kad ši tradicinė šventė bus visų laukiama.

Jiezno gimnazijos tikybos  mokytoja Irena Skulščienė

DIDYSIS KETVIRTADIENIS 18 val.

(Paskutinės vakarienės Mišios)

Balandžio 15 d.

DIDYSIS PENKTADIENIS 18 val.

(Kristaus Kančios pamaldos)

Balandžio 16 d.

DIDYSIS ŠEŠTADIENIS 

(nuo 9 iki 21 val. budėjimas prie Viešpaties kapo)

VELYKNAKTIS 21 val. 

(krikšto pažadų atnaujinimas)

Balandžio 17 d.

VELYKŲ RYTO MIŠIOS 9 val.

(velykinių valgių šventinimas)