Gyvojo Rožinio nariai kasdien meldžiasi Rožinio malda įvairiomis intencijomis: už kunigus, šeimas, parapiją ir pan.

Jiezno parapijoje yra susibūrusios 5 grupės, vienijančios 100 narių.

Spalio mėnesį dalyvauja Rožinio pamaldose bažnyčioje, joms vadovauja.

Koordinatorė: Aldona Kizelavičienė.

 

 

ROŽINIS

 
Paprastumas

Šv. Tomas Akvinietis sakė, kad nepajėgiame suprasti Dievo, nes Dievas yra absoliučiai paprastas – paprastas nežiūrint visų mūsų koncepcijų. Mes studijuojame, sutelkiame visą savo protą, atkakliai grumiamės su teologinėmis problemomis, bet tikslas visada yra vienas – artėti prie paslapties To, kuris yra absoliučiai paprastas.

Egzistuoja ir klaidingas paprastumas, kurio reiktų vengti. Tai paprastumas tų, kurie pernelyg viską supaprastina, į viską turi labai lengvus atsakymus ir viską žino iš anksto. Jie arba siaubingai tingi, arba nesugeba mąstyti. Bet yra tikras paprastumas, širdies paprastumas, atviro žvilgsnio paprastumas. Jį galime pasiekti tik neskubėdami, su Dievo malone artėdami prie neįžvelgiamo Dievo paprastumo. Rožinis išties paprastas, labai paprastas. Bet jo paprastumas gilus ir išmintingas, toks, kurio ilgimės ir kuriame randame ramybę.

 

Angelas pamokslininkas

Malda „Sveika Marija“ prasideda angelo žodžiais. „Sveika Marija, malonės pilnoji, Viešpats yra su tavimi“. Angelai – profesionalūs pamokslininkai. Visa jų būtis skirta tam, kad skelbtų Gerąją Naujieną. Gabrieliaus žodžiai – tobulas to pavyzdys. Jis paskelbia viso pamokslavimo esmę – „Viešpats yra su tavimi“. Tai mūsų pašaukimo esmė – vienas kitam pasakyti: „Sveikas Danieliau, sveikas Erikai, Viešpats su jumis“.

Yra ir kitas dalykas – pamokslas ne vien praneša faktus apie Dievą. Jis atneša mums Dievo žodį, nutraukiantį tylą tarp jo ir mūsų.

Pradžioje maldą „Sveika Marija“ sudarė tik angelo ir Elžbietos žodžiai. Tik vėliau, po Tridento Susirinkimo, malda buvo praplėsta. Dažnai apie maldą galvojame kaip apie savo pačių pastangą kalbėtis su Dievu. Ar jis bent jau girdi mus? Ši paprasta malda primena, kad yra kitaip. Ne mes pirmi nutraukiame tylą. Kalbėdami tik atsakome į mums jau ištartą žodį: „Šventoji Marija, Dievo Motina, melski už mus…“. Taigi, šioje paprastoje maldoje dalyvaujame pokalbyje.

 

Namų malda ir kelionės malda

Tai malda, kuri sukuria bendruomenę ir malda, kuri priverčia vykti į kelionę.

Prisiminkite žymiuosius Apreiškimų paveikslus. Juose dažnai matome namų vaizdelį. Angelas ateina į Marijos namus, randa ją savo kambaryje. Kartais fone yra verpimo ratelis, arba šluota prie sienos. Už lango – sodas. Istorija prasideda čia, namuose. Tai suprantama, nes Dievo Žodis stato savo namus kartu su mumis. Jis ištempė savo palapinę tarp mūsų.

Todėl rožinis dažnai yra namų ir bendruomenės malda. Šeimose ir vienuolių bendruomenėse jis tradiciškai kalbamas kasdien. Nuo XV a. vidurio kuriasi Rožinio brolijos, besirenkančios melstis kartu. Taigi rožinis giliai susijęs su bendruomene, malda kuria dalijamės su kitais.

Angelo pasveikinimas nepalieka Marijos namuose, angelas ateina sutrikdyti jos ramaus gyvenimo. Marijos gyvenimas apsivers aukštyn kojom. Ji bus priversta pradėti kelionę, nuvesiančią ją į Elžbietos namus, į Betliejų, į Egiptą, į Jeruzalę. Tai kelionė, nuvesianti ją ten, kur jos širdis bus perverta – į Kryžiaus papėdę. Tai kelionė, kuri galiausiai nuves ją į dangaus šlovę. Rožinis malda tų, kurie keliauja, piligrimų malda.

 

Sveika Marija – asmeninė istorija

Mes esame fizinės, kūninės būtybės. Visa, kas mes esame, ateina iš Dievo. Mes priimame Jėzaus Kūno ir Kraujo sakramentą kaip maistą, mes tikime kūno prisikėlimu.

Kelionė, kurią kiekvienas iš mūsų privalo nukeliauti, visų pirma yra fizinė, biologinė kelionė, vedanti iš įsčių į kapą. Šiame trumpame biologinio gyvenimo tarpsnyje mes susitinkame Dievą ir atrandame išgelbėjimą. Ir ši paprasta malda padeda mums kelyje.

Prasidėjimas. Angelo žodžiai pažada vaisingumą, vaisingumą mergelei ir besilaukiančiai motinai. Dievo palaiminimas daro mus vaisingais. Aš tikiu, kad laiminantis angelo pažadas visada, kiekvieno žmogaus gyvenime, įgauna vaisingą formą. Tai naujų pradžių palaiminimas ir  atsinaujinimo malonė.

Dabar. Rožinis apima ir kitą laiką, ne vien tik gimimą, bet ir dabartį. „Melskis už mus nusidėjėlius dabar“. Dabar yra esamasis mūsų gyvenimo piligrimystės momentas, kai turime stengtis išlikti kelyje į Karalystę.

Įdomu, kad šis esamasis laikas, yra laikas, kai mums, nusidėjėliams, reikalingas gailestingumas. Dabar – laikas kai turime išlikti, nežinodami kiek ilgai dar reikės laukti Karalystės. Prieš keletą metų vienas amerikietis dominikonas nuvyko į Kiniją ir atrado įvairias dominikonų pasauliečių grupes, išgyvenusias persekiojimo ir izoliacijos metus. Vienintelis dalykas, kurį jie išlaikė per visus šiuos metus – tai rožinio malda. Tai buvo kasdieninė jų išlikimo duona. Tai mūsų visų, kuriems reikia drąsos tęsti ką pradėjome, nugalėti baimę, malda. Jis suteikia mums drąsos.

Mūsų mirties valandą. Paskutinis tikras mūsų kūniško gyvenimo momentas yra mirtis. „Melski už mus nusidėjėlius dabar ir mūsų mirties valandą.“ Mes meldžiamės rožinį mirties akivaizdoje. Prisimenu savo tėvą. Antrojo pasaulinio karo metu mano motina ir trys vyresnieji vaikai pasiliko Londone. O aš dar buvau pakeliui į pasaulį. Motina užsispyrė pasilikti net kai kiekvieną naktį Londonas buvo bombarduojamas, nes bet kada galėjo grįžti tėvas. Tuomet mano tėvas prisiekė, kad jei visa šeima išgyvens karą, jis kiekvieną vakarą melsis rožinį. Taigi vienas iš mano vaikystės prisiminimų, kaip kiekvieną vakarą prieš vakarienę mano tėvas žingsniuoja po svetainę kalbėdamas rožinį. Jis kas vakarą dėkojo, kad mes išgyvenome grėsusią mirtį. Ir vienas paskutinių prisiminimų apie tėvą, kai prieš pat mirtį jis jau buvo per silpnas melstis pats, tada mes, jo šeima, jo žmona ir šeši vaikai, susirinkome aplink jo lovą ir meldėmės rožinį už jį. Pirmą kartą jis negalėjo to padaryti pats. Ir tai, kad jis buvo apsuptas visų mūsų, buvo atsakas į tą maldą, kurią jis tiek daug tūkstančių kartų kartojo. „Melskis už mus dabar ir mūsų mirties valandą.“

T.S Eliotas vieną savo poemų pradeda: „Melskis už mus dabar ir mūsų gimimo valandą“. Ir tai teisinga. Nes mes privalome patirti šiuos tris neabejotinus savo gyvenimo momentus: gimimą, dabartį ir mirtį. Bet kiekviename ilgimės to paties – naujojo gimimo. Dabar, būdami nusidėjėliai mes ilgimės gailestingumo, ne tik atleidžiančio ką padarėme, bet ir šią akimirką padarančio nauju gimimu, nauja pradžia. Ir mirties akivaizdoje vėl laukiame angelo žodžių, apreiškiančių naują gyvybę. Nes visas mūsų gyvenimas yra atvertas nesibaigiančiam Dievo gaivumui, neišsenkančiam jo naujumui. Angelas vis iš naujo ateina su nauju gerosios naujienos apreiškimu.

 

Rožinio slėpiniai – Išgelbėjimo istorija

Aš noriu suteikti formą ir prasmę savo gyvenimui, nepakartojamai žmogaus kūno ir kraujo istorijai, su mano nesėkmių ir pergalių akimirkomis. Tad man reikia mano mažos asmeninės dramos, mano mažos asmeninės mirties akivaizdoje mano „Sveika Marija“. Tačiau nepakanka įstrigti vien tik šiame asmeniniame lygmenyje. Turiu atrasti savo gyvenimą didesnėje Dievo tikslo dramoje. Taigi, kiekviena „Sveika Marija“ reiškia individualų gyvenimą, su sava istorija nuo gimimo iki mirties. Bet visos šios „Sveika Marija“ sujungtos į rožinio slėpinius, kaip mūsų atskiri gyvenimai yra sujungti didesnėje Atpirkimo istorijoje. Rožinis suteikia tobulą pusiausvyrą, kurios reikia gyvenimo prasmės, asmeninės ir bendruomeninės, paieškose.

 

Kartojimas

Kai meldžiamės rožinį, retai apie ką nors galvojame. Mūsų galva dažniausiai tuščia. Kartais galime pagauti save klausiant, kodėl nepaliaujamai kartojame tuos pačius žodžius? Vis dėlto, nuo pat mūsų tradicijos pradžios, broliai ir vienuolės pamėgo ši kartojimą. Pirma, daugelis religijų turi šventų žodžių kartojimo tradiciją. Visų antra – nesikeičiantis tokių žodžių pasikartojimas gali lėtai, bet giliai perkeisti mūsų širdis. Tai plačiai žinoma. Taip pat reikia pažymėti, kad kartojimas nebūtinai reiškia vaizduotės stoką. Vien tik džiugus malonumas, gali versti mus kartoti žodžius. Jei ką nors mylime, žinome, kad neužteks pasakyti tik vieną kartą: „Aš tave myliu“. Mes norėsime kartoti tai vėl ir vėl, ir vilsimės, kad kažkas norės vėl ir vėl tai išgirsti.

Chestertonas rašė: „Vaikams būdingas beribis vitališkumas, jų dvasia aštri ir laisva, todėl jie nori, kad viskas kartotųsi ir nesikeistų. Jie nuolat sako: „Dar kartą“, – ir suaugusieji kartoja, kol kone krinta negyvi. Tai todėl, kad suaugę žmonės nepakankamai stiprūs mėgautis monotonija. Bet Dievas pakankamai stiprus. Gali būti, jog kiekvieną rytą Dievas sako saulei: „Dar kartą“,– ir kiekvieną vakarą: „Dar kartą“, – mėnuliui. Gali būti, kad jam būdingas amžinas kūdikystės apetitas; juk mes nusidėjome ir pasenome, o mūsų Tėvas jaunesnis už mus. Galiausiai, kai kalbame rožinį, džiaugiamės, kad Viešpats yra su mumis ir mes esame jo akivaizdoje. Kartojame angelo žodžius „Viešpats yra su tavimi“. Tai Dievo buvimo malda. O jei mes su kuo nors esame, mums nereikia apie tai galvoti. Kaip rašė Simonas Tugwellas: „Aš negalvoju apie savo draugą, kai jis yra čia pat, šalimais, aš džiaugiuosi jo buvimu. Aš pradedu apie jį galvoti, kai jo nėra.“

Rožinyje mes nebandome mąstyti apie Dievą. Mes tiesiog džiūgaujam angelo žodžiais skirtais kiekvienam iš mūsų: „Viešpats yra su tavimi“.

 

Timothy Radcliffe OP