KUR TU?

KUR TU?

Kai tu man nepaklusai ir su Ieva valgei nuo uždrausto medžio, praradai Rojų, kurį tau įveisiau, praradai gyvenimo džiaugsmą, pilnatvę, kuriuo buvau apdovanojęs. Tu nepatikėjai manimi, tad tavyje apsigyveno nuodėmė – baimė, pavydas, skausmas ir mirtis. Aš ieškojau tavęs, bet

VĖLINES PRISIMINUS

VĖLINES PRISIMINUS

Lapkričio pradžia kvietė prisiminti išėjusiuosius. Lankėme kapus, nešėme gėlytes, žvakes, meldėmės. Regis, atgijo mirusiųjų „namai“, ypač sutemus žvakių liepsnelių jūra teikė jaukumą. Tačiau praėjus savaitei, vaizdas pasikeitė. Kapai vėl liko vieniši, o prie jų atliekų konteineriai perpildyti stiklinių žvakidžių ir

NELIKIME ABEJINGI SAU!

NELIKIME ABEJINGI SAU!

Ir vėl sukasi nenumaldomas laiko ratas. Regis, tik pasibarstėme pelenais atgailos ženklan galvas, o netrukus bažnyčių varpai paskelbs Prisikėlimo žinią. Gavėnia kvietė maldai, pasninkui ir išmaldai. Ar šis tradicinis raginimas pasiekė mus, ar pavyko ką nors nuveikti?  Karantinas apribojo judėjimą