Šiais metais lapkričio mėnesį minime lietuviškos savivaldos šimtmetį. 1918 m. lapkričio 11 d. ką tik naujai atgimusi Lietuvos valstybė jau susidūrė su pilsudskininkų ir bolševikų imperinėmis užmačiomis. Tuo metu Lietuvos valstybė labai silpna tiek finansiniais, policijos, kariuomenės, tiek kitais valdžios
Jieznas ir Pacai lenkų mokslininkės Anos Silvijos Čyž mokslinėje studijoje „Pacų giminės meno fundacijos“ (II). Garbios lenkų mokslininkės, mokslų daktarės Anos Silvijos Čyž studijoje svarbu pastebėti mūsų bažnyčios interjero istorinę kaitą ir išsiaiškinti, kas joje dar yra išlikę iš pačių
Nuo senovės ir vėliau – geros vilties Lelija. Jieznas ir Pacai lenkų mokslininkės Anos Silvijos Čyž mokslinėje studijoje „Pacų giminės meno fundacijos“ Didžiosiomis parapijos šventėmis Jiezne sugrįžtame prie Pacų lelijos. Viena ilgus šimtmečius išlaikiusi ir dabar yra Dievo žodžiu gyva:
1941 m. birželio tremtis, kaip komunizmo ir sovietizmo nusikaltimas, atskleidė aiškius sovietų ir vietinių komunistų tikslus: sunaikinti mūsų tautą, palikti ją be inteligentijos ir intelektualų. Naikinant tautą remtis siauro politinio akiračio, menko išsilavinimo, baimės pilnais, nuolat pataikaujančiais žmonėmis. Antra vertus,
1941 m birželio 14-oji sovietinio – krašto žmonių naikinimo pradžia. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje buvo valstybės kūrėja ir puoselėtoja, tad sovietai okupavę Lietuvą 1940 m. birželio 15 d., naikindami valstybės pamatus, iš karto ėmėsi žiaurios prievartos prieš Lietuvos katalikų dvasininkiją: 1)
1918 m. Vokietijos diplomatinė gudrybė ir krašto padėtis 1918 m. kovo 23 d. Vokietijos kaizeris Vilhelmas II pripažino Lietuvos nepriklausomybę, bet ne 1918 m. vasario 16-osios akto pagrindu, o pagal 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos diplomatinį nutarimą, kuriuo
Lietuvos bažnyčių varpų sąšauka, skelbianti atkurtos mūsų valstybės šimtmetį, ‒ ne tik šventės ženklas. Tai ir vertybinis istorijos rodmuo, vertinantis nepaprastai svarbų ir reikšmingą Lietuvos katalikų bažnyčios indėlį į mūsų valstybės atkūrimą, puoselėjimą, o okupavus valstybę – vilties brandinimą ir
Tarp lietuvio tvirtybės ir parsidavimo okupantui Kiekviename istorijos tarpsnyje buvo ir bus reikalingi aktyvūs, atsakingi, sąžiningi ir krašto gerovei atsidavę žmonės. Tik partizaninių kovų laikotarpiu, 1944‒1953 m., šis vertinimas buvo kategoriškesnis: 1) tu gini Tėvynę arba bent nekenki jai; 2)
Nenutraukiama gija sieja krašto tarpukario kartą su pokario partizanais, tremtiniais. Partizanai, tremtiniai, pogrindininkai, daugiausiai patys atėję iš tarpukario, buvę savivaldybininkai, mokytojai, žemdirbiai. Tai ir jų vaikai, ištaisę tą istorinę klaidą, 1940 m. birželyje nepasipriešinus okupantams. Tarpukaryje mūsų kraštas garsėjo darbščiais,
Holovčinskiai karuose už Tėvynę 1571 m. mirus broliui Mikalojui, kunigaikščiai Sčastnas ir Jaroslavas Holovčinskiai savo valdas persiskirstė taip, kad Jiezno ir Šventininkų žemės, Holovčinas ir dvarai prie Minsko atiteko Sčastnui, o Kniažycai, Balbieriškis bei Pramiežio (Peršėkės – dabartinė Balbieriškio seniūnija)