Nuo senovės ir vėliau – geros vilties Lelija. Jieznas ir Pacai lenkų mokslininkės Anos Silvijos Čyž mokslinėje studijoje „Pacų giminės meno fundacijos“ Didžiosiomis parapijos šventėmis Jiezne sugrįžtame prie Pacų lelijos. Viena ilgus šimtmečius išlaikiusi ir dabar yra Dievo žodžiu gyva:
1941 m. birželio tremtis, kaip komunizmo ir sovietizmo nusikaltimas, atskleidė aiškius sovietų ir vietinių komunistų tikslus: sunaikinti mūsų tautą, palikti ją be inteligentijos ir intelektualų. Naikinant tautą remtis siauro politinio akiračio, menko išsilavinimo, baimės pilnais, nuolat pataikaujančiais žmonėmis. Antra vertus,
1941 m birželio 14-oji sovietinio – krašto žmonių naikinimo pradžia. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje buvo valstybės kūrėja ir puoselėtoja, tad sovietai okupavę Lietuvą 1940 m. birželio 15 d., naikindami valstybės pamatus, iš karto ėmėsi žiaurios prievartos prieš Lietuvos katalikų dvasininkiją: 1)
1918 m. Vokietijos diplomatinė gudrybė ir krašto padėtis 1918 m. kovo 23 d. Vokietijos kaizeris Vilhelmas II pripažino Lietuvos nepriklausomybę, bet ne 1918 m. vasario 16-osios akto pagrindu, o pagal 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos diplomatinį nutarimą, kuriuo
Lietuvos bažnyčių varpų sąšauka, skelbianti atkurtos mūsų valstybės šimtmetį, ‒ ne tik šventės ženklas. Tai ir vertybinis istorijos rodmuo, vertinantis nepaprastai svarbų ir reikšmingą Lietuvos katalikų bažnyčios indėlį į mūsų valstybės atkūrimą, puoselėjimą, o okupavus valstybę – vilties brandinimą ir
Tarp lietuvio tvirtybės ir parsidavimo okupantui Kiekviename istorijos tarpsnyje buvo ir bus reikalingi aktyvūs, atsakingi, sąžiningi ir krašto gerovei atsidavę žmonės. Tik partizaninių kovų laikotarpiu, 1944‒1953 m., šis vertinimas buvo kategoriškesnis: 1) tu gini Tėvynę arba bent nekenki jai; 2)
Nenutraukiama gija sieja krašto tarpukario kartą su pokario partizanais, tremtiniais. Partizanai, tremtiniai, pogrindininkai, daugiausiai patys atėję iš tarpukario, buvę savivaldybininkai, mokytojai, žemdirbiai. Tai ir jų vaikai, ištaisę tą istorinę klaidą, 1940 m. birželyje nepasipriešinus okupantams. Tarpukaryje mūsų kraštas garsėjo darbščiais,
Holovčinskiai karuose už Tėvynę 1571 m. mirus broliui Mikalojui, kunigaikščiai Sčastnas ir Jaroslavas Holovčinskiai savo valdas persiskirstė taip, kad Jiezno ir Šventininkų žemės, Holovčinas ir dvarai prie Minsko atiteko Sčastnui, o Kniažycai, Balbieriškis bei Pramiežio (Peršėkės – dabartinė Balbieriškio seniūnija)
Kunigaikščiai Holovčinskiai – Jiezno grafystės kūrėjai Kiekvienas atvykęs į Jiezną pastebės plazdančias vėliavėles su užrašu, žyminčiu Jiezno vardo paminėjimo 525-ąsias metines. Minime taip pat kunigaikščių Holovčinskių valdymo Jiezne pradžios 510-ąsias metines. Greit, per šv. Mykolo atlaidus, bus pašventinta Jiezno krašto valdų
Šiais Metais minime Jiezno vardo paminėjimo 525-ąsias metines. Keletu straipsnių pabandysime šį svarbų kraštui istorinį įvykį paryškinti. Jau dešimtis tūkstančių metų prieš Kristų mūsų krašte gyveno žvejų ir žemdirbių bendruomenės. Apie tai liudija Pelekonių, Dukurnonių ir kitų piliakalnių istorijos. Tačiau