Liciškėnai

Prieš pradedant rašyti šį straipsnį vertėtų paliesti tuos istorijos momentus, kurie buvo dėsningi visiems krašto kaimams. Pavardės bei žemės nuosavybės, kaip pragyvenimo šaltiniu klausimas. Todėl čia labai svarbūs šie istoriniai virsmai:

1) Baudžiavos panaikinimas, konfliktai su buvusiais dvarininkais XIX a. pabaigoje. 

2) Bandymas išsiskirstyti vienkiemiais 1909–1911 m.

3) Dvarų žemės kaime parceliavimas 1925 m.

4) Ūkininkų nuvarymas nuo žemės (kolektyvizacija) 1949 m.

Pobaudžiavinė baudžiava 1864–1909 m.

Tai tas sąlyginis laikotarpis, per kurį Kamenskienės, o vėliau Ignoto Kvintos dvarui priklausę Liciškėnų kaimo valstiečiai turėjo išsipirkti ar atidirbti už žemę. 1868 m. rugsėjo 19 d. Liciškėnų žemės buvo atiduotos išsipirkimui. Valstiečiai neteko 47 dešimtinių pievų, įsiterpusių tarp kaimo žemių. Tai tapo nuolatinių konfliktų tarp dvaro ir jau laisvų kaimo žmonių priežastimi. Per Liciškėnų kaimą ėjo „ulyčia“, prie kurios stovėjo net 52 valstiečių didesnės ar mažesnės trobos. Jose gyveno dviejų ar net 3 kartų šeimos. O žemės plotai siaurais rėžiais tęsėsi į vieną ar kitą pusę nuo ūlyčios. Tie žemės rėžiai buvo nedideli, iki 3–5 dešimtinių (1 dešimtinė – 1,01 ha). Visa žemės rėžių sistema priminė kolūkiniais laikais buvusių norminių runkelių rėžius. Šeimos buvo gausios, bet žemė buvo arba per lengva, smėlėta arba labai sunki – molinga. Labai dažnai valstiečiams pritrūkdavo išteklių sėklai, ar turėdavo darbams iš dvaro skolinti darbinių arklių. Dažnai už susidariusias skolas jie turėjo perleisti atskirus savo sklypo ruoželius. Fizinės prievartos prieš valstiečius Kvintos jau negalėjo naudoti, bet ekonominę jie naudojo nuolatos.

1909–1910 m. bandymas išsiskirstyti į vienkiemius

1909 m. mūsų krašte prasidėjo kaimų skirstymasis į vienkiemius. 1909 m. kovo 28 d. mano senelio Petro Kuzmicko sodyboje susirinko 73 Liciškėnų kaimo šeimų atstovai. Raštingieji kaimo žmonės buvo šie: Simonas Stelmokas, Aleksandras Ligeika, Adomas Daunoras, Kazimieras Daunoras, Stanislovas Daunoras, Martynas Acus, Kazimieras Matukaitis, Petras Kuzmickas, Martynas Kazlauskas. Šie devyni kaimo šviesuoliai (nors gan tamsių kaimo žmonių buvo nemėgstami, kaip siekiantys „ponystės“) paruošė Trakų apskrities zemstvos komisijai raštą, kad dvaro savininkas Leonas Kvinta neleidžia naudotis servitutinėmis 47 dešimtinių pievomis, todėl kaimas neis į vienkiemius, jeigu jomis nebus leista naudotis. Raštingieji pasirašė, kiti padėjo tris kryžiukus (LVIA,f.539,ap.1,b.124,p.12).

1909 m. liepos 18 d. toje pačioje vietoje įvyko dar viena kaimo sueiga, kur iš turinčių pretenzijų dvarininkui Leonui Kvintai 57 savininkų dalyvavo 41.

Valstiečiai pareiškė, kad neis į vienkiemius, jeigu jiems nebus grąžintos pievos. Jiezno valsčiaus viršaitis raštininkas Bernatonis ir raštininkas Babičius gąsdino, kad tiems, kurie neis į vienkiemius, bus skirta 50 rublių bauda (Ten pat, p. 6 ap.-7).

Vilniaus gubernijos administracijos tarnybos palaikė Liciškėnų kaimo žmones, jos tarnybos rašė, kad Serbentinos (vėliau Morkapievių – V. K.) pievomis ir krūmokšniais (tarp Liciškėnų ir Strazdiškių numelioruota teritorija – V. K.) (ten pat, p.18) turėtų naudotis kaimo žmonės.

Jaunasis Stanislovas Kvinta1910 m. kovo 22 d. Liciškėnų žmonės laiške Gubernijos administracijos tarnybai pareiškė, kad, jeigu kaimui nebus grąžintos Serbentinos ganyklos, tai į vienkiemis nebus keliamasi. 1910 m. mirė Jiezno dvaro savininkas Leonas Kvinta. Jis buvo palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. Dvarą paveldėjo jo sūnus Stanislovas, kurio tolesnį šeimininkavimą dvare reikėtų vertinti pozityviai. Liciškėnų kaimas nesiskirstė į vienkiemius. Kvintos dvaras ir toliau laikė pasisavinęs kaimo pievas.

Pirmasis pasaulinis karas, vokiečių kaizerinė okupacija atnešė įvairių dalykų. Vokiečių kariškiai išreikalavo, kad kaimiečiai didesnį dėmesį skirtų higienai, švarai ir sveikatai. 1916 m. kylančios vidurių šiltinės ir dizenterijos epidemijų fone, vokiečių kariškiai išreikalavo, kad gamtinius reikalus kaimo žmonės atliktų ne už tvarto ar netoliese esančiuose krūmokšniuose, o įsirengtuose ir nuolat prižiūrimuose lauko tualetuose. 

Liciškėnų kaimas – Lietuvos nepriklausomybės šauklys

1918 m. buvo sudėtingi Liciškėnų žmonėms. Po kaimą vaikščiojo banditai, grobstė iš kaimo žmonių maistą, pinigus. Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės aktas kaizerinės okupacijos sąlygomis sunkiai skynėsi kelią. Elementaraus gyventojų saugumo dar negalėjo užtikrinti besikurianti Lietuvos valdžia, tuo labiau nenorėjo rūpintis okupacinė valdžia. Ir visgi, 1918 m. tapo Liciškėnams svarbiais, kaimas tapo krašto tautinio judėjimo valsčiuje centru. Vilniaus Aušros vartų klebono Prano Bieliausko sekretorius Kastantas Daunoras dažnai grįždavo iš Vilniaus, visus informuodavo apie Vilniuje vykstantį tautinį judėjimą, jo veikėjus. Gimtajame kaime jis surinkdavo aukas maistu badaujantiems Vilniaus lietuviams. Atsirado savotiška Liciškėnų kaimo taryba, kurią sudarė išsilavinęs ūkininkas, mokėjęs 5 kalbas, turėjęs taip pat muzikinį išsilavinimą, iki karo dirbęs Jiezno I-osios taupomosios kasos vedėju, Petras Kuzmickas. Geri ir nuoširdūs jo draugai buvo mokytojai Justinas Gusas ir Antanas Majus. Ši trijulė jau 1918 m. liepą įsteigė kaime pradinę mokyklą ir suaugusių mokymo kursus. Subūrė Liciškėnų kaime klojimo teatrą, tais metais suvaidinusį 5 pjeses ir 2 vodevilius. Apie tai tuo metu plačiai rašė „Lietuvos aidas“ ir „Tėvynės sargas“.

1918 m. Liciškėnų kaime gyveno 382 gyventojai, 189 vyrai ir 193 moterys. Kaimas valdė tik 200 dešimtinių. Daugiausia jame buvo mažažemių valstiečių, turėjusių 4–6 dešimtines. Su tokiu žemės kiekiu buvo sunku išmaitinti daugiavaikes 8–10 asmenų šeimas.

Pašaukus savanorius ginti Lietuvos valstybę ir paskelbus, kad jie bus aprūpinti žeme, 1918 m. gruodį į savanorius išėjo šie kaimo žmonės: Petras Daunoras, Vyties kryžiaus kavalierius, Juozas Ligeika,  Kostas Krušnauskas, Jonas Kubilevičius, Justas Daunoras.

Pirmieji pirktos žemės savininkai

Buvo ieškoma ir kitų apsirūpinimo žeme būdų. „1919 m. rugpjūčio 6 d. Alytaus notaro Mykolo Krukonio biure buvo užfiksuotas žemės pirkimo sandoris, kuriuo Petras Kuzmickas pirko 8 dešimtines žemės iš Jiezno dvaro savininko Stanislovo Kvintos, o jo uošvis iš Pikelionių kaimo Aleksandras Buinickas – 4 dešimtines“.

Didysis 1925 metų Liciškėnų mažažemių nusivylimas

1925 m. prasidėjo Kvintos dvaro parceliavimas. Stanislovui Kvintai, jo mamai Jadvygai, seserims Jadvygai ir Janinai buvo palikta 107 ha žemės. Žemė buvo atiduodama Lietuvos savanoriams, buvusiems ilgamečiams dvaro samdiniams, mažažemiais valstiečiams. Dokumentai prabyla apie istorines skriaudas Liciškėnų žmonėms. Juk dar 1850 metais  iš jų buvo atimta ir niekada negrąžinta 47 ha pievų.

„Ponui Alytaus apskrities žemės tvarkytojui

Nuo mažažemių Liciškėnų kaimo, Jiezno valsčiaus Alytaus apskrities (kalba ir stilius netaisyti – V. K.)

Prašymas pasigailėjimo

Kadangi mes mažažemiai, kad mums nepaskirta žemė iš parceliuojamo Jiezno dvaro, nors ir buvo paduoti mūsų prašymai žemės gavimui su Valsčiaus liudijimu. Mūsų prašymai nepatenkinti ir nesvarstyti, o mes mažažemiai, turintys po 2 ir 2,5 ha šeštos rūšies žemės esame nuskriausti ir baisiai užgauti, nes mūsų Tėvai prie Jiezno dvaro baudžiavą ėjo ir išplakami buvo. Taipogi mūsų servitutai 44 ha buvo užgrobti savininkų dvaro. Mums, mažažemiams, sulig padaryto susitarimo, gresia pavojus ir baisiausia pražūtis. Mes esame apsikrovę didelėmis šeimynomis ir gavus kolionijos (išėjus į atskirą vienkiemį sodybą – V. K.) po 2–2,5 ha šeštos rūšies žemės, priversti būsime elgetauti. Visi galėję būti žemdirbiais.

Todėl prašome pono Žemės tvarkytojo ir Gerbiamos komisijos, nepalikti šio mūsų prašymo be pasekmių, jį patenkinti. Grąžinti nuo mūsų nusavintą 9 ha Morkapievių ganyklą, greta su mūsų žeme rubežiuojasi ir 8 ha dirbamos žemės Veseluškos palivarke (dabar Beržynai – V. K.)“

Iki ašarų sujaudina daugiavaikės šeimos globėjo Kazimiero Daunoro skundas.

„Aš Kazimieras Daunoras skundžiuosi Žemės Ūkio Ministeriui, kad negavau dadėjimo – žemės savo nuosavos 8 ha, kaip buvo dalijamas Jiezno dvaras. Tai dvaro darbininkai net 12 ha žemės gavo. O mano žemė 8 ha antros ir trečios rūšies ir aš negavau dadėjimui.

Esam 6 broliai ir dvi seserys: vyriausią šaukė kariuomenėn pirmos mobilizacijos, bet dėl tėvo nesveikatos tapo paliuosuotas, o antras brolis atsitarnavo kariuomenę, pašauktas pirmos mobilizacijos ir tam sunkiame laike tarnaudamas padėjo sveikatą. Dabar esam siratos be abiejų tėvų, o šeimyna didelė, tai visur esame paskutiniai ir nustumti. 

Mes likę siratos nelaidokaujam ir nesitąsom po teismus. Bet statom visas jėgas, kad tik gyventi taip, kaip kiti su tėvais gyvena ir vieną leidžiam į mokslus ir jau metai, kaip kunigų seminarijoje mokinas. Tai nuo menkos žemės 8 ha nei į mokslą negalim išleisti, ir Lietuvai menka nauda iš mūsų menkučio ir nuskurdusio ūkio. Tad nuolankiausiai prašau Ekcelencijos Žemės Ūkio Ministerio įeit į mūsų sunkią padėtį ir pasigailėt didelės vargstančios šeimynos ir atmieruot mums 2–3 ha žemės Jiezno dvare arba aplinkiniuose palivarkuose. Kazimieras Daunoras“ (kalba netaisyta)

bus daugiau

Vytautas Kuzmickas, istorikas

DIDIEJI TRYS ISTORINIAI LŪŽIAI LICIŠKĖNŲ KAIMO ISTORIJOJE