Birželio 22 d. sukako 30 metų, kai tarp mūsų nėra kunigo Broniaus Bulikos. Tikiu, kad jis džiaugiasi Dievo akivaizdoje su palaimintuoju Teofiliumi, o jo mintys kreipia ir mus Dievop…

 

Br. BulikaMes būname labai išdidūs ir išmintingi, kai su dideliu pranašumo jausmu kartojame mums paliktą Kristaus įsakymą: mylėsi Dievą, mylėsi žmogų. Tai ne senasis paliepimas: mylėsi Dievą, neapkęsi priešo; ir ne žiaurusis: akis už akį, dantis už dantį. Taip pat tai ne humanistų išmonė: nedaryk niekam to, ko nenori, kad tau kitas darytų. Čia kardinalus posūkis – mylėsi!

Tik visa mūsų išmintis ir išdidumas prapuola, kai konkrečiai reikia išaiškinti ir pasakyti – ką mylėti, negi iš tikrųjų kiekvieną? Už ką mylėti – negi net tada, kai tas meilės nevertina ir nesupranta? Kaip mylėti – juk mes neturim tiek daug turtų ir tokios kaip Dievas didelės širdies, kad visus apimtume, apdalytume, atjaustume!

Į klausimą: „Ką mylėti?“ Kristus atsakė: „Artimą.“ O į klausimą: „Kas tas mano artimas?“ Kristus papasakojo istoriją apie gailestingą samarietį. Pabandykime ją paanalizuoti.

Kristaus papasakotoje istorijoje veikia keturi žmonės – tarsi keturios žmonių grupės:

Yra žmonių, kurie tikri plėšikai. Jiems reikia, ir jie plėšia. Jiems nesvarbu, kad tau skauda, kad tau tai brangu, kad be to gyventi negalėsi – jam reikia, ir viskas. Mato, kad tu neturėsi jėgų nei gintis, nei priešintis, nei pabėgti. Jis neužmuš tavęs – jis tik paliks tave tokį, kad mirsi pats. Mat jis ne žmogžudys, jo rankos „švarios“…

Ar galima kokia nors meilės kalba, kokie nors meilės ryšiai su tokiais žmonėmis? Neturėkime iliuzijų ir nebūkime naivūs – tokiems reikia tavo turto, tik jokiu būdu ne meilės. Tokiam žmogui meilė yra nereikalingas ir nesuprantamas jausmas. Jam „išaugo“ akys pamatyti, gerklė – suryti ir rankos – atimti. Tiesa, mes žinome, kaip šventas Pranciškus sugraudino plėšikus, atiduodamas jiems tai, ko jie nepamatė ir nepasiėmė patys. Gal tai tik graži legenda, o gal ten buvo netikri plėšikai…

Yra rabinų, kurie kaip tikri ponai. Jų širdis nepakelia kraujo, jie nenori matyti žaizdų, nenori tepti rankų… Jie negali pasilenkti: bijo, kad jų nesuteptų žemė ir kraujas. Jie pakeltom akim praeina pro kenčiančius, sužeistus. Jų širdis, užimta dvasiškais mąstymais, neišgirsta dejonių. Pagarba savo šventam ir kilniam luomui neleidžia rūpintis žemiškais reikalais, neleidžia rizikuoti, veltis į pavojingas situacijas: nežinia, kas tas sužeistasis, nežinia, gal plėšikas dar netoliese…

Ar galima su tokiais meilės kalba ir meilės ryšiai? Jokiu būdu! Toks myli tik save, jis nori tik pagarbos. „Nelieskite mano pasaulio, mano dieviškos aukštybės ir ramybės. Aš esu labai aukštai pakilęs nuo žemės ir atsiribojęs nuo jos reikalų. Nenoriu nieko žinoti ir girdėti, kas darosi nuodėmėse ir kraujyje paskendusiame pasaulyje. Patys pjaunatės, patys plėšikaujate, patys ir gydykitės!“

Nereikia siūlyti meilės tenai, kur viešpatauja atsargumas ir atsiribojimas!

Yra žmonių, kurie tikri pirkliai, smuklininkai. Kurie viską perka ir viską parduoda. Kuriems miela tik viena – pinigo šlamėjimas. Jei bus gerai užmokėta, jie darys viską. Be pinigų – nieko. Už pinigus tarnaus, labai sąžiningai gydys ligonį, nešios puodus, valys kraują ir mėšlą. Už pinigus kelsis vidurnaktį, už pinigus parduos net tai, kas paprastai neparduodama.

Ar galima su tokiais meilės kalba? Pasakos! Jam reikia tik pinigų. Jis tol bus geras, kol mokėsi. Baigsis pinigai, baigsis ir jo gerumas.

Ir yra samariečių! Nuo Kristaus papasakotos istorijos laikų samarietis tapo gailestingumo sinonimu. Mes net dabar nežinom, kad tai žydų niekinamas atsilikėlis, beveik bedievis. Tačiau jis yra žmogus, kurio akys mato ne tik pasaulio grožį, bet ir pakelėje paliktą sužeistą žmogų. Sau gal neliks vandens, bet trokštantį pagirdys, nuplaus žaizdas, atgaivins. Jis pats eis pėsčiomis, o sužeistą užkels ant savo arklio. Nežinia, kas tas sužeistasis, nežinia, už ką jį taip sužeidė. Šito jis neklausia. Žmogui reikia pagalbos, ir jis nesvarstydamas veikia. Šitas žmogus žino, kas yra meilė, jo meilė veiksminga, konkreti. Ne jausmai, ne nuotaika, bet tikra meilė. Su tokiu žmogumi galima bendrauti ir atsakyti tuo pačiu.

Vadinasi, labai nedaug tokių, kurie išmano meilės kalbą. Jie žino, kad tam, kam ji nesuprantama, jos nereikia.

Tai kur tada tas meilės visuotinumas, jei ją supranta tik kas ketvirtas (dieviška statistika remiantis!) žmogus?

Bet kodėl mes meilę sutapatinam su meilumu, bėda, nelaime, su davimu? Kažkada mano buvę draugai man sakė: „Tu tikrai žinok, mes mylime tave! Tik tegu tau bus kokia nelaimė, mes būsime su tavimi! Mes tikrai tau padėsime.“ Ačiū už tokią meilę! Bėdoj ir visiškai nepažįstami žmonės, net svetimi padės; atvažiuos gaisrininkai, jei kils gaisras, greitoji, jei prireiks, policija, jei vagys užpuls. Ir samariečių giminė dar neišnyko! O man reikia draugų visada ir visur!

Be reikalo mes meilę sutapatinom su išmalda, dovana. Išmalda yra didžioji krikščioniško gyvenimo gėda ir nuodėmė. Pažeminimas duodančiam ir imančiam. Išmalda neišspręsime socialinių problemų. Sveikas ir suaugęs žmogus privalo turėti darbą ir užsidirbti sau ir saviesiems duoną, o nesveikas, nepilnavertis privalo iš visuomenės gauti ne atsitiktinę ir žeminančią išmaldą, o garbingą išlaikymą, kad ir minimalų. Jeigu visuomenėje yra žmonių, neturinčių minimalaus pragyvenimo, tokia visuomenė gyvena sunkioje nuodėmėje (Kuraitis).

Be reikalo mes meilę sutapatinom su meilumu, gailestinga išraiška. Meilė yra sudėtingas ir platus gyvenimas: žmogaus visuminis santykis su kitu žmogumi. Gal todėl meilė ir galima tik nuoširdžioj šeimoj: meilė šeimą sukuria, ir tik Šeimoje ji gali klestėti.

Gal mes be reikalo Kristaus žodį „mylėsi artimą“ pakeitėme formule „mylėsi kiekvieną“.

Dievo meile mes negalime abejoti. Jis myli kiekvieną žmogų.

Dievas yra Meilė. Ir žmogus tik mylėdamas darosi panašus į Dievą. Mylėdamas konkrečiai konkretų žmogų. Dievas „nužengia“ iš visų paveikslų ir visų ikonų ir pasislepia tuose, kuriems labiausiai reikia rūpestingumo, gerumo. Jis apsigyvena žemės mažiausiuose ir juose laukia mūsų sakydamas: „Manęs ieškokite šituose žmonėse, kuriems reikia to, ką jūs jau turite ir ko patys iš Dievo trokštate: meilės kaip pajutimo, meilės kaip supratimo, meilės kaip širdies, kaip rankų, kaip dovanos, kaip keliančio glėbio, kaip palikimo, kaip žmogaus, kaip mylinčio Dievo“ (Olandų Katekizmas). Amor esi tendentia vitae ad feconditafcm. (Meilė veda į gyvenimo pilnatvę.) Ir mylėti gali tik tas, kuris turi vyno, vandens, aliejaus ir širdį.

Kun. Bronius Bulika
„Dievo karalystės žemė“ I dalis

 

KĄ MYLĖTI? KAIP MYLĖTI?