Tarp lietuvio tvirtybės ir parsidavimo okupantui

Kiekviename istorijos tarpsnyje buvo ir bus reikalingi aktyvūs, atsakingi, sąžiningi ir krašto gerovei atsidavę žmonės. Tik partizaninių kovų laikotarpiu, 1944‒1953 m., šis vertinimas buvo kategoriškesnis: 1) tu gini Tėvynę arba bent nekenki jai; 2) tu susigundai komunistiniu rojumi ir tu – stribas ir milicininkas, komjaunimo narys arba tu – skundikas, MGB informatorius. Tai Lietuvos valstybės principų linija, kurią turėtumėm gerai suprasti ir pagal tai vertinti įvairių pokario netekčių bruožus. Galima kalbėti, kad niekas nenorėjo mirti, kad visi norėjo išlikti… Tik kokia ta išlikimo kaina? Būti laisvu ar būti parsidavusiu, išdaviku, padedančiu okupantams naikinti savo tautą ar užsirišti nuo tikrovės ant akių raištį ir nieko nematyti?

Lietuvos partizanai, kiekvieną akimirką vaikščiodami aštriais likimo peiliais, kiekvieną minutę buvo įsitempę kovinėje parengtyje, kiekvieną momentą pasirengę žūti už savo, šeimos, giminės, kaimo, visos valstybės laisvę.

Pakeliui į Jiezną

Dainavos apygardos Margio rinktinės grupė

Dainavos apygardos Margio rinktinės grupė

1947 m. lapkričio 7-ąją, sovietų didžiausios šventės vakare, Geležinio Vilko rinktinės 51-osios kuopos ir Margio rinktinės kuopos grupės nariai tamsoje tarp 20.30 ir 20.45 val. patraukė į Jiezną.

Eidami keliu, jie praėjo nedidelį miškelį. Prie pirmojo pasitaikiusio namo partizanai užėjo į sodybą ir iš ten grįžo nešdami pieno bidoną, kuriame buvo benzinas, sumaišytas su žibalu. Tą bidoną Kastytis perdavė mūsų Žilvičio grupei, puolančiai valsčiaus būstinę. Po kelių minučių išsiskyrė mūsų keliai. Žilvitis nuvedė savo grupę link klubo ir stribų būstinės, o „Vėjo“ grupė pasuko link valsčiaus pastato.

Dvi operacijos versijos

Dauguma partizanų, dalyvavusių kovinėje operacijoje, krito įvairių kovų su okupantais metu. Jie savo pasakojimų niekam nepateikė. 1948‒1952 m. į okupantų nelaisvę pateko keturi partizanai, kurie, norėdami išlikti gyvi, daug ką nutylėjo. Emgebistams konkretūs partizanai, dalyvavę susirėmime su okupantais, iki galo buvo nežinomi. Tad, pagal patekusių į nelaisvę ir neatlaikius kankinimų išdavusių partizanų parodymus, kovinė operacija buvo tokia:

Ataka

Operaciją pradėjęs Žilvičio būrys sutelktai apšaudė milicijos ir stribų būstinę. Išgirdę pirmuosius šūvius Vėjo grupės partizanai, Kęstutis Valenta-Kęstutis ir Antanas Senikas-Švyturys, staigiai įšokę į valsčiaus būstinę, automatų salvėmis atakavo šventinio pobūvio dalyvius bolševikus ir NKVD  pareigūnus. Iš kito pastato galo aš (Mažeika-Mindaugas), Anupras, išdaužę langą, įšokome į pastatą. Tačiau Anupro žibintas labai silpnai degė ir mes negalėjome uždegti popierių. Tada sudaužėme benzino butelį, jį išpylėme ant grindų .Valsčiaus dokumentai užsiliepsnojo. Nors aplink vyko stiprus apšaudymas, mes iššokome pro langą“.  Padegamosios kulkos įžiebė daugybę gaisro židinių, jie greit plėtėsi.

Atsitraukimas

Miestelyje kilo panika. Suprasdami, kad kautynėse gali nukentėti daug niekuo dėtų miestelio žmonių, partizanai nusprendė nevesti pozicinių kautynių ir pasitraukė. Atsitraukė ir pradėję pjauti telefono stulpus rezervistai. Vaidoto paleista raketa pakvietė trauktis į paruoštus vežimus. Važiuodami į Sokonis, į Kimantų sodybą, jie jau matė miestelio link lekiančius tris NKVD sunkvežimius. Paštas nebuvo užimtas, tad viršininkas Stasys Sikorskis paskambino į Prienų NKVD. Kimantų sodyboje 51-osios kuopos partizanai užsibuvo tik penkias minutes. Jie jau žinojo, kad yra nukautų enkavedistų, o partizanai iš operacijos visi grįžo sveiki, nesužeisti. Sėdo į valtis ir greit pasiekė Antano Šiugždinio-Lietuvaičio sodybą. Ten mūsų brigados vadas perskaitė įsakymą apie visų kuopos narių, dalyvavusių operacijoje,  apdovanojimą. Mindaugas, Kęstutis, Švyturys, Vaidotas nuėjo į savo bunkerį Daraškevičiaus sodyboje Važatkiemyje. Pilėnų rinktinės vyrai po operacijos liko Kimanto sodyboje ir ten pernakvojo“.

Po trijų parų partizanai sužinojo, kad jie nukovė Jiezno milicijos skyriaus viršininką, vyresnįjį leitenantą Nikiforovą ir jo pavaduotoją, jaunesnįjį leitenantą Prochorovą bei sužeidė trejetą stribų. Stribyną gynė ir visiškai realizuoti partizanų planus sutrukdė per 50 stribų.

Kolaborantai Jiezne įbauginti, jų versija

Partizanų kovinė operacija įvarė stribams, tiek vietinei sovietinei valdžiai, daug baimės. Jie su nerimu laukdavo nakties. Po kelių dienų A. Sniečkus ir MGB vadai pareikalavo iš Prienų (apskričiai priklausė ir Jieznas) apskrities MGB pasiaiškinimo. 1947 m. lapkričio 27 d. Prienų MGB skyriaus viršininkas Sčegaiko parašė raportą sovietinės Lietuvos MGB ministro pavaduotojui generolui-majorui Kapralovui: „Specialus pranešimas. Apie banditų įvykdytą Jiezno miestelio užpuolimą. 1947 m. lapkričio 7 d., 20 val. 45 min 30‒35 banditai užpuolė Jiezno valsčiaus būstinę. Užpuolimo metu buvo nušauti LTSR VRM Jiezno valsčiaus viršininkas, kapitonas Nikiforovas ir jo pavaduotojas milicijai, jaunesnysis leitenantas Prochorovas.

Mano pavaduotojui majorui Sulackiui atlikus tyrimą nustatyta:

Banditų grupė iš 35 žmonių Jiezną puolė iš šiaurinės pusės nuo ežero pusės. Puolimo metu banda pasiskirstė į tris grupes ir vienu metu užpuolė ir apšaudė valsčiaus, klubo ir MGB pastatus. MGB pastatą nuo Melninkaitės gatvės pusės užpuolė 12 banditų. Pastatą gynė jame buvę tardytojai ir liaudies gynėjai (skaičius nenurodomas – V. K.). Vėliau jiems padėti atvyko Jiezno MGB antrojo skyriaus viršininkas Nazdrajevas. Susišaudymo metu atvyko dar du liaudies gynėjai ir Jiezno valsčiaus komiteto pirmininkas (J. Bernatonis – V. K.). Apie 10 banditų grupė užpuolė valsčiaus komitetą. Išdaužę vieną langą pastate, jie įsiveržė į vidų, bandė padegti pastatą. Tuo tikslu banditai viename iš kambarių padegė butelį su degiu skysčiu. Tuo metu budintieji patruliai, vadovaujami vyresniojo leitenanto Žuravliovo, vykdė miestelio ir apylinkių patikrą. Jie pamatė banditus valsčiaus pastate ir atidengė į juos ugnį iš automatų ir šautuvų. Banditai nuo valsčiaus pasuko link ežero ir klubo. Operatyvinis įgaliotinis Žuravliovas su patruliais atvyko į MGB pastatą į pagalbą operįgaliotiniui Sevodvičevui, stojo į kovą su banda. Po intensyvios kulkosvaidžių ir šautuvų ugnies, banditai nuo MGB pastato pasitraukė nežinoma kryptimi.

Trečia 7-ių banditų grupė apsupo klubą, iš jų trys įėjo į vidų, keliskart iššovė ir nuėjo.

Be to dar 20 banditų grupė buvo šalia klubo. Gyvenamajame name pasistatė kulkosvaidį, kontroliavo Melninkaitės gatvę kryptimi į MGB pastatą.

Banditų puolimas truko 45 minutes. Jiems pasitraukus, buvo apžiūrėtos Melninkaitės ir Vytauto gatvės. 5‒7 metrai nuo MGB pastato, šalia savo buto, buvo rastas sunkiai sužeistas į galvą VRM Jiezno valsčiaus viršininkas kapitonas Nikiforovas. Jo sužeidimo aplinkybių nepavyko nustatyti. Vienok, reikia manyti, kad, jis būdamas savo bute, išgirdo šaudymą miestelyje ir patraukė klubo link ir pateko į banditų kulkosvaidžių ir šautuvų ugnį ir buvo mirtinai sužeistas.

Būtina pažymėti, kad Nikiforovas1947 m. lapkričio 7 d., pagal MGB,VRM nurodymus, turėjo pradėti budėjimą, tačiau su savo pavaduotoju Prochorovu girtuokliavo ir į budėjimą neatvyko. Per visą laiką į skyrių jis atėjo tik vieną kartą 19 val. Būdamas girtas už kelių minučių išvyko į namus. Nikiforovas buvo atvežtas į Alytaus ligoninę, kur už kelių minučių mirė. Prie klubo, 30-40 metrų nuo savo buto, buvo rasti milicijos viršininko pavaduotojo Prochorovo palaikai. Apklausta sandėlininkė. Škodina pasakė, kad iki banditų užpuolimo ji buvo klube. Kada prasidėjo  šaudymas, ji išėjo iš klubo ir pamatė bėgantį gatve nuo MGB pastato pusės Prochorovą. Banditai atidengė į jį ugnį ir nušovė. Šioje susišaudymo vietoje rasta 10 litrų bidonas su benzinu, 3 granatos ir daugybė gilzių.

Pranešimo išvados: banditų užpuolimo priežastis ta, kad Jiezno valsčiuje ir kaimyniniuose Birštono bei Stakliškių valsčiuose trūksta nuolatinių MGB garnizonų. Nurodyti valsčiai yra dešiniajame Nemuno krante. Laukiant pagalbos kovoje su banditais, prarandamas labai brangus laikas. Jiezne yra daug sandėlių, kur saugoma apie 700 tonų grūdų, elektromalūnas, lentpjūvė. Šį turtą apsaugoti vienas liaudies gynėjų būrys nepajėgus“ (versta iš rusų kalbos, skelbiama pirmą kartą).

Iš raporto peršasi išvada, kad stribai ir jų vadovybė net nesuprato esminės partizanų atakos priežasties. Jie šventinį lapkričio 7-osios vakarą praleido namuose girtuokliaudami. Partizanai juos užklupo netikėtai, puolimas jiems sukėlė išgąstį. Partizanų skaičių, būdami girti, gerokai padidino. Stribai savo pajėgų dydžio net neįvardijo. Jų oficialiai būryje tuo metu buvo per 50.

Siekis pratęsti partizanų operaciją

Partizanai visų tikslų nepasiekė. Tad troško įvykdyti atpildo nuosprendį tremiamų žmonių sąrašų sudarytojui, partizanų palaikų niekinimo organizatoriui, Jiezno valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkui Jonui Bernatoniui ir kitiems kolaborantams. J. Bernatonio kenkimą krašto žmonėms liudija neteisėtas, netgi pagal okupantų kanonus, ištremtojo iš Kisieliškių Alekso Klimavičiaus, tarpukaryje dirbusio valsčiaus viršaičiu, pareiškimas:

„1947m. rudenį pas mane atėjo Jiezno valsčiaus VK pirmininkas J. Bernatonis su kitais darbuotojais ir prašė manęs paruošti pietus atvykusiems. Ryte aš buvau atidavęs pieno produktus į pieno priėmimo punktą, o mėsos tuo metu jau neturėjau. Tad buvau priverstas svečius pamaitinti varške su grietine. Dėl tokių vaišių J. Bernatonis įsižeidė ir nusprendė man atkeršyti, mano ūkį priskirdamas prie buožinių, apdedant dideliais mokesčiais. Turėjau 14 ha žemės, iš jų 9 ha dirbamos, 5 ha krūmynai, ganykla. Mašinų ir motorų neturėjau, samdomosios jėgos nenaudojau. Turėjau žmoną,  tris sūnus ir tris dukras“.

J. Bernatonis sufabrikavo dokumentus ir įrašė, kad ūkininkas turi 24 ha žemės ir naudojo samdomąją darbo jėgą. Jam buvo uždėta neįmanoma 7 000 rublių mokesčių suma. A. Klimavičius tokios sumos negalėjo sumokėti, tad 1949 m. šešių asmenų šeima (du vaikai pasislėpė) buvo ištremta į Irkutsko sritį, Usolės sritį, kur patyrė pažeminimą ir gyvenimo vargus iki 1956 m. Tik 1956 m. jų ištrėmimas pripažintas nepagrįstu. J. Bernatonis daug prisidėjo prie Anglininkų Judickų, Babiliaus Antano ir Babiliaus Felikso, Mediniškių Bajorų šeimų ištrėmimo.

Partizanų vadų žūtis

Lapkričio 18 dieną Jiezno stribyne buvo gauta žinia, kad tarp Jiezno ir Stakliškių yra susitelkę 40 partizanų, kurie vėl puls Jiezną. Stribams paprašius buvo atsiųstas enkavedistų pastiprinimas iš Prienų, įvairiose Jiezno apylinkių vietose jie su stribais išstatė postus.

Jiezną prieš dvi savaites atakavę Geležinio Vilko 51-osios kuopos vadas Pranas Karalius-Vėjas, 1-ojo būrio vadas Vincas Gruodis-Žilvitis ir trys partizanai atvyko į Kašonyse esančią Bieliauskienės sodybą: „iš vežimo išlipusius ir į trobą einančius Vėją ir Žilvitį pasitiko Jiezno ginkluotų stribų Stepankevičiaus ir Šėrio šūviai. Vėjas iš karto buvo nukautas, Žilvitis sunkiai sužeistas. Partizanai, nežinodami stribų pajėgų kiekio, pasitraukė“. Stribai Prano Karaliaus-Vėjo kūną nuvežė į Jiezną ir, atremtą į gaisrinės pastato sieną, nufotografavo ir niekino turgaus aikštėje. Sunkiai sužeistas Žilvitis buvo nuvežtas į Kauno medicinos institutą, kur operuojamas mirė.

Partizanai nusprendė neleisti okupantams tyčiotis iš nukauto partizano: „Tauro apygarda. G.vilko rinktinės ponui Vadui.

Geležinio vilko 51 kuopos Vadas. Raportas. 1947 12 26. Prašau Tamstos GVR-ės Vado sutikimo ir tarpininkavimo paskelbti per įsakymą viešą pagyrimą ir tarnybinę padėką l. k. Vyteniui. L. k. ryšininkui Šauliui ir ryš. Žibutei.

L. k. Vytenis ir ryšininkai Šaulys ir Žibutė 1947 XII.25 nuvyko Kaune į tyrimo Institutą, pagrobė Žilvičio lavoną, kuris buvo saugojamas NKVD. Priedas, Žilvičio iš ligoninės pagrobimo aprašymas. 51-os kuopos vadas Kęstutis.“

Bus daugiau

istorikas

Vytautas Kuzmickas

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO 100-MEČIUI IR LAISVĖS KOVŲ KRAŠTE 75-MEČIUI