Kunigaikščiai Holovčinskiai – Jiezno grafystės kūrėjai

Holovcinskių Gulbės herbas

Kiekvienas atvykęs į Jiezną pastebės plazdančias vėliavėles su užrašu, žyminčiu Jiezno vardo paminėjimo 525-ąsias metines. Minime taip pat kunigaikščių Holovčinskių valdymo Jiezne pradžios 510-ąsias metines. Greit, per šv. Mykolo atlaidus, bus pašventinta Jiezno krašto valdų ir Jiezno miestelio įkūrėjų kunigaikščių Holovčinskių Gulbės herbo vėliava. Tai jau antroji, po grafų Pacų, istorinė vėliava. Nors kunigaikščiai buvo kilę iš rusėnų žemių prie Starodubo, jie visada ištikimai ir pasiaukojamai tarnavo LDK, eidami valstybines pareigas dalyvavo su savo valdose rinktais kariais kovose prieš LDK priešus. Jie niekada valstybės neišdavė, o pamažu tapo jos politinio elito dalimi. Pagerbkime LDK valstybininkus, turėjusius didelės įtakos Jiezno, Birštono, Balbieriškio, Šlienavos, Anykščių, Pavilnio – Lietuvoje, taip pat LDK priklausiusiose dabartinės Baltarusijos, Mogiliovo, Liubošanų, Kniažycų, Vodvos, Volkovysko, Strunos, Minsko, Holovčino, Dzitvos, Sčiacko žemėse. Jie buvo šių žemių šeimininkai.

Kunigaikščiai Holovčinskiai, gavę giminės vardą nuo 1507 m. Baltarusijoje įgyto Holovčino dvaro su pilimi, Jiezne sudarė ir išplėtė Jiezno grafystę, įvykdė valakų reformą, suformavo krašto kaimus, 1581 m. įkūrė Jiezno miestelį, pastatė kalvinų šventyklą, 1509–1518 m. laikotarpiu pastatė pirmuosius Jiezno dvaro rūmus. Holovčinskiai labai glaudžiai susiję su Chodkevičiais, Valavičiais, taip pat Pacais, Sapiegomis ir kitais. Kraštą valdė 126 metus, vėliau Jiezno valdas perleido giminystės ryšyje buvusiai Pacų giminei. Giminė savo vyriškąja linija užgeso XVII a. antroje pusėje.

Vėliavos pašventinimas – tai ir istorinės atminties sugrąžinimo aktas, nes anksčiau tik viena kita eilute prisimindavome Holovčinskius, tarsi jie istorijos ūkuose pasislėpę, tarsi jie atsitiktiniai istorijos pakeleiviai mūsų žemėse… Taip, jie nepastatė puošnių rūmų, bet be jų nesuvokiamas mūsų krašto gimimas, krašto gyvasties raida. Jie kartu su Pacais sudaro vieną mūsų istorijos grandinę. Nepriešpastatome jų Pacams, bet jie ir nemažiau svarbūs už Pacus. Džiaugiamės, kad tai darome anksčiau už kaimynus baltarusius.

Keliaudami su Jiezno seniūnu Algiu Bartusevičiumi ir istorijos mokytoju Vytautu Žaliu istorinėmis Jiezno grafystės žemėmis, tarsi girdėjome jų, pasidabinusių sabalų kailiais ir voverių kepurėmis, žirgų lėkimą, tarsi matėme juos skubančius iš Kauno su naujais žemės nuosavybės dokumentais. Keliaudami pro Andriūnus, Toliškes, Šventininkus ir Domeikiemį, net dėl besileidžiančios saulės neužsukę į Kalvius, jautėme kunigaikščių šimtmečio žemių alsavimą, jų didžiuosius pėdsakus.

Baltoji gulbė Jiezno grafystėje

Jiezno grafystė, prasidėjusi XVI a. pr. Jieznu, Liciškėnais, Sobuva, Sundakais, Kazokais, Purvininkais, Šventininkais, Andriūnais, Toliškėmis, Rokiškėmis, Sevelionimis, Plytnikais, Plaskūnais, Domeikiemiu, vėliau perėmė Valiūniškes, Steponiškes, Nibrius, Kalvius, Šnipelius, Noreikiškes, Pieštuvėnus, Alšios pievas. Jiezno grafystės ribos pietuose buvo Verknė (Verbyliškes Holovčinskiai valdė XVI a. pab. labai trumpai), vakaruose – ties Babronių valda, Kisieliškėmis, Žideikonimis. 1586 m. Sčastnas Holovčinskis po ilgamečių ginčų su Oginskiais pripažino Migonis ir Kašonis Oginskiams ir įsipareigojo nestatyti malūnų už Lapainios upės. Galutinai su Bogdanu Oginskiu 1600 m. buvo sudaryta sutartis, kur ribos buvo nustatytos pagal Vaiguvos girią. Taigi, Kašonys niekada nebuvo Jiezno grafystės sudėtyje. XVIII a. Pacai į grafystės ribas įtraukė ir Jundeliškės.

Kunigaikščių darbų pėdsakai krašto žemėje

1557 m. krašte buvo atlikta valakų reforma. Žemė buvo suskirstyta valakais. Valstiečio šeima gaudavo iki valako žemės (21,6 ha). Ta žemė už kaimo buvo išskirstyta trijuose laukuose po margą (7,2 ha). Septynios valstiečių šeimos turėjo įdirbti netoliese įsiterpusį dvaro palivarko valaką, atlikinėti kitas prievoles. Valstiečių kaimai, turėjusieji tik po margą žemės, siejami su mūsų krašte esančiais Marginių ir Margų kaimais. Nemaža dalis už kaimo esančių nedidelių žemės plotų netilpo į taisyklingus trilaukius. Tad jie tapo vadinami užusieniais, kuriuose buvo viena dvi valstiečių sodybos. XVI a. užusieniai, menantys Jaroslavo Holovčinsko matininkus, išsilaikė net iki 1861 m. baudžiavos panaikinimo reformos, dar ir 1922 m. Lietuvos Respublikos žemės reformos: Kiškeliškės, Marginiai, Margai, Šiliniai, Kalnai (prie Nibrių), Paviekšniai, Medeikonys, Truseikiškės (buvo už Sundakų palivarko ribų), Steponiškės (anksčiau vadintas Nendrynu, pavadinimą gavo nuo Sčastno Holovčinskio (1550-1612) dvariškio Stepono Aleksiejevičiaus), Žvirbliai, Patilčiai, Sodai, Kelmai (buvo už Kiškeliškių), Būda (už Šilinių), Dambava, Pranapolis, Navapolis, Alšia. Vertėtų priminti, kad mūsų krašte kaimai gavo pavadinimus nuo Motiejaus Mikitinyčiaus bendražygių kunigaikštienės Elenos svitoje. Kisieliškės – nuo Kisielio, Pikelionys nuo Pikelio, Sokonys – nuo Sakovičiaus, Steponiškės – nuo Stepono Aleksejevičiaus, Gripiškės – nuo Agripos. 1583 m. Kašonių dvaro įkūrimas siejamas su Bogdano Oginskio motina Jurlovų palikuone Kotryna, ištekėjusios už tėvo – Motiejaus Oginskio, kraičiu.

Holovčinskių įtaka Lietuvos politiniame elite

Aleksandras Chodkevičius (1475-1549), vedęs  Vasilisą HolovčinskąGiminės pradininkas Motiejus Mikitinyčius buvo rusėnas, pravoslavas, tačiau savo ištikima tarnyste LDK įgijo autoritetą. Daug ką pasako, kad trečioji Motiejaus Mikitinyčiaus santuoka buvo su Aleksandro Jogailaičio giminaite Tomyla. Dar didesnį svorį įgijo Lenkijos karaliaus ir LDK Žygimanto Senojo laikais (1506-1548). Tuomet jis valdė apie 3500 ha žemės ir į LDK kariuomenę siuntė 79 raitelius, iš jų 65 – nuo Birštono. Didelį politinį svorį Motiejus Mikitinyčius susikrovė, kai dukra iš pirmosios santuokos Vasilisa (1500–1552) ištekėjo už žymaus LDK politinio ir karinio veikėjo Aleksandro Chodkevičiaus (1475–1549).

1539 m. mirus Motiejui Mikitinyčiui, jo turtų paveldėtoju liko sūnus Jaroslavas (1520-1567). Jis buvo iš antrosios santuokos.

Su kunigaikščio Jaroslavo vardu Samyluose

Jau treji metai iš eilės dalyvauju prasminguose Kauno rajono savivaldybės renginiuose „Pėdos marių dugne“. Tai proga prisiminti ir pagerbti Kauno marių užlietą kultūrinį ir dvasinį šio regiono paveldą, suprasti, išklausyti gana didelę traumą patyrusius žmones. Juk jie amžiams liko be tėviškės.

Tačiau yra dar vienas čia nuolatos traukiantis motyvas. Visuomet į šią šventę einu su optimizmu. Čia, Samyluose, Šlienavoje, Žiegždriuose, Girionyse, net Vaišvydavoje, tęsėsi Jiezno kunigaikščio Jaroslavo Holovčinskio žemės valdos ir girių masyvai. Visuomet čia jaučiuosi, tarsi Jiezne būčiau apsilankęs

1567 m. LDK kariuomenės surašyme pažymėta: „Kunigaikštis Jaroslavas Motiejaus Mikitinyčiaus nuo savo dvarų Oršos paviete – Holovčine, Kniažycuose, Vodvoje, nuo savo rūmų Minsko paviete, nuo Jiezno su Šventininkais, Balbieriškio ir Šlienavos – Kauno paviete, nuo Močiulno, Gnezno – Volkovysko paviete, nuo Strunos – Ašmenos paviete turi pristatyti kazokų raitelių su žirgais 122,o gusarų – 50. Viso 172, viskuo gerai aprūpintus. Taip pat kunigaikštis Jaroslavas turi duoti 76 maisto ruošinius atsargoms“ (Rusijos istorinė biblioteka, t.33, Lietuvos Metrika, skyrius 1, dalis 3, Viešųjų reikalų knygos, Lietuvos kariuomenės surašymas (rusų kalba), Maskva, 1915, p.470). Ši karinė prievolė reiškė, kad tuo metu kunigaikštis Jaroslavas Holovčinskis valdė ne mažiau 7000 ha žemės ir girių masyvų. Jo valdoms kairėje Nemuno pusėje priklausė dideli žemės ir girių plotai nuo Peršėkės pilies, Balbieriškio iki Amalvos ir Leiciškių ežerų dabartinėje Marijampolės savivaldybėje.

Kunigaikštis Jaroslavas buvo labai raštingas, išsilavinęs ir sumanus valstybininkas. Lenkijos karaliaus, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto laikais (1548–1572) jis buvo Lietuvos ponų Tarybos narys. Lietuvos tarybą sudarė nuo 35 iki 50 žymiausių LDK didikų, bajorų šeimų atstovų nariai, posėdžiavę iki savo gyvenimo pabaigos. Taryba kartu su didžiuoju kunigaikščiu spręsdavo įvairius valstybės klausimus.

Jaroslavas Holovčinskis pradėjo tradiciją, kada Jiezno dvaro savininkai buvo skiriami Kauno seniūnais. Šias pareigas kunigaikštis ėjo 1549 ir 1566 metais, o 1566–1567 m. jis buvo Kauno valdytojas. Kauno seniūnais vėlesniu laikotarpiu yra buvę Kristupas Zigmantas, Andrius Mikalojus ir Mykolas Pacai (Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego, Spisy, t.2, Wojewodztwo trockie, XIV–XVIII wiek, Warszawa, 2009, s.380, s.433–434).

Kitaip negu tėvas, Jaroslavas į stačiatikybę jau žiūrėjo pro pirštus ir pradėjo toleruoti kalvinizmą. Remiantis kauniečio istoriko Lauryno Šiaudvyčio tyrinėjimais, du iš jo trijų sūnų mokėsi prestižiniuose Vokietijos kalvinizmo universitetuose. Mikalojus Holovčinskis (1547–1571) 1563 metais mokėsi Vitemberge,1564 m. – Leipcige. Leipcigo universitete 1568 m. taip pat studijavo kitas Jaroslavo sūnus Jaroslavas (apie 1550–1622) (Kauno istorijos metraštis, 2015, nr.15, p.18–19).

Mirė Jaroslavas prieš 450 metų 1567 m. rudenį. Palaidojimo vieta kol kas nežinoma. Vieni spėja, kad jis buvo palaidotas Kaune, kiti teigia, kad Holovčine.

Broliai – svainiai

Jaroslavo sūnūs Jaroslavas ir Sčastnas vedė iš stačiatikybės į kalvinizmą perėjusio savo dėdės Jeronimo Chodkevičiaus dukras, savo netikras pusseseres. Sčastnas – Halską (Elžbietą), Jaroslavas – Konstanciją. Šiomis vedybomis Holovčinskiai susigiminiavo su Pacų gimine.

1572 m. mirus Žygimantui Augustui, tarpuvaldyje jie atėmė iš stačiatikių vienuolyno, pagal senelio Motiejaus Mikitinyčiaus 1539 m. testamentą atitekusius Purvininkus ir Šventininkus, o1578 m. gegužės 26 d. jie iš naujo po tėvo testamento pasidalijo turtą. Jaroslavui atiteko Jieznas su Šventininkais, Balbieriškis ir Šlienavos žemė. Sčastnui – Peršėkės dvaras ir visos žemės Baltarusijoje.

Holovčinskių rūmai Jiezne: pilis ar dvaro rūmai?

Vertėtų paneigti kalbas, kad Jiezne jau nuo Aleksandro Jogailaičio laikų buvusi pilis. Nuo ko ta pilis turėjo ginti, jeigu net Birštono, Punios pilių tuo metu nei maskvėnai, nei totoriai dar nepasiekė? Kariniai veiksmai su Maskva XVI a. pirmoje pusėje vyko LDK Ukrainos ir Baltarusijos gilumoje. Jiezne nuo pat pirmųjų Motiejaus Mikitinyčiaus valdymo metų buvo pastatyti dvaro administracijos rūmai ir tarnybinės patalpos.

1518 m. valstiečiai dar buvo neįbaudžiavinti, jie galėjo patys savo noru pasitraukti iš dvaro savininko. Tuo metu buvo paplitusi tendencija pervilioti vienas kito valstiečius, dar vadinamus tarnybinius žmones. Nebuvo apsieinama ir paplitusių užpuldinėjimų tarp dvarų.

„Aš Jonas Mikolajevičius, žemės maršalka, Slonimo žemės laikytojas išnagrinėjome šią bylą. Į mus kreipėsi pono Stasio Jurgelio ponia Petrusia. Ji skundė Birštono valdytoją Motiejų Mikitinyčių, kad šis josios valdos žmogų Miką Kudevičių su savo sūnumi į Jiezno dvarą paėmė…“ (Lietuvos Metrika, Teismų knyga).

Maršalka Jonas Mikolajevičius nutarė, kad Motiejus Mikitnyčius per 12 savaičių poniai Petrusei turi tuos žmones iš Jiezno dvaro grąžinti, o jeigu jie pabėgo, surasti.

1523 m. Jiezno dvaro vietininkas Nečajus paėmė iš jau
minėto žemių kaimyno Jurlovo kelis jo tarnybinius žmones, atėmė iš jų arklius ir kitą turtą. Pačius žmones uždarė ir iš Jiezno dvaro neišleido. Nečajus nepaklausė net Trakų vaivados kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio nurodymo pagrobtuosius paleisti. Turėjo įsikišti net karalius Žygimantas Senasis ir nurodyti Motiejui Mikitinyčiui skirti Nečajui bausmę. Vykstant tokiems laisvų tarnybinių žmonių grobimams, nebuvo įmanoma apsieiti be dvaro vartų, sargybos mūrinių įtvirtinimų. Tad ir Jiezno dvaro administracinės ir pagalbinės patalpos, vyno ir kiti sandėliai buvo apsaugoti. Tą mintį pirmąkart dar 1960 m. išsakė žinomas istorikas Romualdas Šalūga (1926–1993). Tačiau tai nebuvo pilis gynybine, reprezentacine prasme: 1) Dėl nebuvimo natūralių gynybinių užkardų, ji nieko negalėjo apginti. Net Pacų laikais rūmai neturėjo tos paskirties; 2) Motiejus Mikitinyčius rezidavo, kad ir nedidelėje, palyginti saugioje, Birštono pilyje, kur ne kartą priėmė karalius Aleksandrą Jogailaitį ir Žygimantą Senąjį. Kunigaikštis be kitų dvarų, dar turėjo ir didelį namą Vilniuje; 3) Savo 1539 m. testamente Motiejus Mikitinyčius pilimis įvardija tik Peršėkės, Holovčino ir Birštono. Visus kitus savo ekonominius centrus, tarp jų ir Jiezną, jis įvardija kaip dvarus, o ne reprezentacines, gynybinės reikšmės vietas.

Bus daugiau – istorikas Vytautas Kuzmickas

JIEZNUI LIETUVIŲ TAUTOS GYVASTYJE IR LDK – 525 (II)