Šiais metais lapkrity pažymime ilgamečio parapijos klebono Jono Galaunės 140-ąsias gimimo ir 70-ąsias mirties metines. Prisimename taip pat prelato Vincento Vaičiulio 125-ąsias gimimo metines. Šių dviejų ganytojų dėka mūsų parapijos tikinčiųjų tarpe sustiprėjo tikėjimas, išsiplėtė katalikiškų organizacijų veikla, susiformavo sąžiningu darbu, patriotizmu ir kitomis dorovėmis pasižymėjusi tarpukario karta. Šios dvi didžios asmenybės stovi vienoje gretoje šalia mūsų krašto savanorių, savivaldybininkų. Apie šiuos dvasininkus prieš ketverius metus jau esame rašę, bet sutinkant Lietuvos valstybės ir krašto lietuviškos savivaldos 100-etį, verta sugrįžti prie jų.
Jonas Galaunė (1876-1946)
Krašto nepriklausomybės siekių puoselėtojas
Gimė 1876 m. lapkričio 9 d. Kauno gubernijos Ukmergės apskrities Pagelažių kaime. Tėvas Konstantinas Galaunė (Holovnia) kaustė arklius, meniškais metalo ornamentais apkaustydavo kraitines skrynias, gamino spynas ir apkaustus senoviniams ginklams. Motina Emilija Rutkauskaitė dirbo pas ūkininkus, buvo žinoma apylinkės verpėja, margaspalvių drobių audėja. Šeimoje gimė dešimt vaikų, užaugo penkios dukros ir 3 sūnūs. Lietuvos kultūros istorijoje plačiai yra žinomas menotyrininkas, muziejininkas Paulius Galaunė, Jono brolis.
Jonas pasirinko dvasiškio kelią, baigė Vilniaus dvasinę seminariją, jau čia įsitraukė į tautinį judėjimą. Nuo 1903 iki 1910 m. kunigavo baltarusiškose, Gardino gubernijos parapijose, 1909-1910 m. – Vilniaus rajono Joniškio parapijoje, kur visa siela kovojo už lietuvišką žodį bažnyčioje. 1910-1928 m. klebonavo Jiezno parapijoje, 1928-1934 – Nemajūnų parapijoje. Vėliau jis, kaip altarista, iki mirties padėjo prelatui V. Vaičiuliui Jiezne.
Kleboną Joną Galaunę, kaip iškilią krašto asmenybę 1939 m. yra apibūdinęs Lietuvos savanoris iš Antanavo kaimo Juozas Saikelis-Saikevičius. Jis rašė: „kunigas Jonas Galaunė ilgą laiką klebonavo Jiezno parapijoje. Rusų valdymo laikais jis žadino savo parapijiečių tarpe tautinį susipratimą, steigė lietuviškas arbatines, krautuves ir kt. Ypačiai jis kreipė dėmesį į jaunus vaikučius, kurie pas jį ruošdavosi prie pirmosios išpažinties. Vokiečiams užėjus (kaizerinė 1915-1918 m. okupacija – V. K.), Galaunė buvo visų patarėjas ir užtarėjas prieš naujus okupantus. Jo dėka daugeliui liko neatimta paskutinė karvutė ar paršelis. Kuriantis Lietuvos nepriklausomybei, jis pirmas prabilo į Lietuvos jaunimą, ragindamas stoti savanoriais kariuomenėn. Pats rašė gimimo metrikus, ištikimybės liudijimus ir siuntė jaunuolius į Alytuje besiformuojantį pulką. Vykstančius aprūpindavo ne tik reikalingais dokumentais, bet neturtingus – pinigais, o visus – susisiekimo priemonėmis.
Vietos mokytojų Celiečiaus, Zarembos ir kitų padedamas, jis ne tik siuntė savanorius, bet rinko aukas, kailinius, supirkinėjo nuo karo pas gyventojus užsilikusius ginklus ir juos atiduodavo besikuriančiai Lietuvos kariuomenei. Be savanorių verbavimo, jis sudarė valsčiaus komitetą (1918 m.), organizavo miliciją ir ją apginklavo.
Bolševikams užėmus Jiezną (1919 02 08 – 1919 02 10), jis buvo suimtas, jam grėsė mirties bausmė, bet stebuklingu būdu jam pavyko ištrūkti. Vėliau 1919 m., stovint Jiezne mūsų komendantūrai prieš lenkus, kareiviams nebuvo mokamos algos, trūko maisto, drabužių. Tai greit pastebėjo kunigas J. Galaunė ir pasirūpino jiems padėti. Daug kartų kunigo Jono rūpesčiu virė kareiviška virtuvė, kareivį šildė kailiniai. Jis susitarė ir toji (berods panelė Švenčionytė) atidengė savo krautuvėje kareiviams atvirą sąskaitą. Čia kareiviai gaudavo reikalingų daiktų. Bet, rodos, kareiviai išvyko negavę algų, ir paliko rūpintis atsiskaitymu kunigą Galaunę.
Lietuvai sustiprėjus, jis daug padėjo šauliams, viešino jų įvairius renginius. Jis gyveno dėl kitų. Pats gerbiamas klebonas buvo kuklus ir niekam apie savo darbus nepasakojo“ (J. Saikelis. Garbingas jieznietis – „Karys“ 1939, Nr. 8, p. 241).
Krašto švietėjas
Kun. Jonas Galaunė nuo 1910 iki 1915 m. dėstė Jiezne carinėje pradžios liaudies mokykloje tikybą lietuvių kalba. Kaizerinės okupacijos metais jo rūpesčiu, palaikant gerus santykius su kaizerinės valdžios viršininku kreizhauptmanu Ripiu, pavyko gauti leidimą steigti parapijinę mokyklą.
Pagal 1916 m. lapkričio 20-tosios kaizerinės administracijos įsakymą, nuo 1916 m. lapkričio 15 d. veikė šios parapijinės mokyklos su šiais mokytojais:
Jiezne – mokytojai Antanas Karpavičius ir Adelė Klinavičienė.
Liciškėnuose – mokytojas Justinas Gusas.
Sobuvoje – mokytojas Andrius Barkauskas.
Sundakuose – mokytoja Karolina Pempienė.
Dukurnonys – mokytoja Marija Bieliauskienė.
Slabada – mokytoja Adelė Jakonienė.
Kašonių dvare – mokytoja Marija Kaluževičiūtė.
Kisieliškės – mokytoja Ieva Klimavičienė.
Marginiai – mokytoja Marija Patinskienė.
Šias parapijines mokyklas prižiūrėjo mokytojas Galaunė. Jose lietuvių kalba buvo dėstoma tikyba, skaičiavimas, rašymas, skaitymas, giesmės, Lietuvos istorija ir geografija. Tai buvo pirmos religinio ugdymo įstaigos lietuvių kalba. Kartu tai buvo paruošiamoji pakopa valstybiniam pradiniam mokymui krašte. Kaip valstybinės–institucinės mokyklos, pagal paruoštas Švietimo ministerijos programas, pradėjo dirbti 1919 m pradžioje. Klebonas Jonas Galaunė tarpukaryje buvo nuolatinis tikybos dėstytojas Jiezno pradžios mokykloje. Lietuviškos mokyklos 100-etis bus pažymėtas paroda skirta pirmajai mokytojai Marijai Kaluževičiūtei. Ji bus atidaryta gruodžio 8 dieną Jiezno gimnazijoje.
Lietuviškos savivaldos pradininkas
Klebonas Jonas Galaunė buvo labai aktyvus lietuviškos savivaldos kūrėjas. Būdamas principingas, jis negalėjo nematyti problemų ir tam tikro valdžios neįgūdimo, net aiškaus abejingumo. Archyvuose yra išlikęs 1919 m. sausio 13 d. laiškas Alytaus apskrities Tarybai, rašytas trys savaitės prieš Jiezno mūšį. „Bolševikai jau yra užėmę Vilnių. Eina pirmyn. Ryt, užporyt gali atsidurti mūsų apskrityje. Labai pageidaujama būtų išdirbti ir sudaryti vienodą taktiką, kuria jiems atėjus turi laikytis komitetai ir tarybos. Dėl svarstymo anksčiau išdėstytų klausimų Jiezno parapijinis komitetas iškelia sumanymą kuo greičiau sušaukti susirinkimą apskričio komiteto tarybų ir valdžios įgaliotinių“. Deja, šis kvietimas nebuvo išgirstas. Tai atskleidžia sudėtingą lietuviškos savivaldos pradžią mūsų krašte: „Keliaujant užrištomis akimis nebegalima nukeliauti. Tokiu keliu iki šiol keliauja apskričio tarybos ir komitetai. Kaip kas išmano, tas taip daro. Jokių instrukcijų nei nuo valdžios (Lietuvos Laikinosios vyriausybės Kaune – V. K), nei nuo apskrities Tarybos nėra gaunami. Paskirti yra nuo valdžios visokie įgaliotiniai, bet žmonės apie juos nieko nežino, nes niekam jie nesirodo. Siunčia jie tik komitetams ir taryboms paliepimus. Pasielgimams kai kurių stoka takto. Tarybos ir komitetai tverti ant demokratiškų pagrindų, valdžios įgaliotinių – ant biurokratiškų. Taip veikiant ir vieniems ir kitiems, vietoje atstatyti mūsų Tėvynę, mes ją ardome, vietoje tvarkyti, mes ją vedame prie anarchijos. Toks veiksmas toliau yra negalimas. Dėl užkirtimo jam kelio, reikia būtinai aiškiai žinoti apie kompetenciją komitetų ir tarybų apie santykius paskutiniųjų ir valdžios įgaliotinių“.
Prelatas Vincas Vaičiulis
Suvalkija
Ilgametis Jiezno parapijos ganytojas (1928-1960) prelatas Vincentas Vaičiulis gimė 1891 m. lapkričio 18 d. (kitais duomenimis rugsėjo 18 d.) Alvito parapijos Viščiakiemio kaime. Jo tėvai – Juozapas Vaičiulis ir Agota Dambrauskaitė-Vaičiulienė, darbštūs ir pamaldūs žemdirbiai, svajoję vieną iš vaikų išleisti į kunigus. Kaišiadorių vyskupijos istorikas N. Švogžlys-Milžinas Vincento Vaičiulio tėvus apibūdino kaip tipiškus anų laikų suvalkiečius, suspratusius, apsišvietusius, darbščius ir veiklius, išdidžius ir siekiančius garbės bei pripažinimo. Anot, istoriko „Vaičiulių šeimos gyvenime viskas buvo aiškiai apgalvota, nuspręsta ir gana griežta suvalkietiško režimo tvarka“. Šeimoje dar augo Vincento Vaičiulio brolis Juozapas ir sesuo Magdalena. Vincentas 1903-1905 m. mokėsi Vilkaviškio pradžios mokykloje, o 1907-1911 m. – Marijampolės gimnazijoje. 1911 m. nuvyko į savo vyskupijos centrą Seinus ir įstojo į kunigų Seminariją. Ten jis mokėsi ketverius metus (1911-1915 m.). Didele kliūtimi studijose seminaristui buvo lenkų kalbos prastas žinojimas, bet jis palaipsniui tą spragą įveikė.
Pirmojo pasaulinio karo keliais
Prasidėjęs pirmasis pasaulinis karas sujaukė seminaristo siekius. 1915 m. Vincentas jau buvo diakonas, tačiau dėl karo grėsmės su kitais kurso draugais iš Seinų turėjo vykti į Vilnių, o vėliau net į Minską, kur „1915 m. liepos 19 d. katedroje Seinų vyskupas Antanas Karosas šalia kitų įšventinamų Seinų kunigų seminarijos auklėtinių, įšventino į kunigus ir Vincą Vaičiulį“. 1915 m. „Vilties“ publikacijoje apie primicijas Aušros Vartuose, užsiminta, kad „sekmadienį, liepos 26 d. Seinų kunigų seminarijos auklėtinis kunigas Vincas Vaičiulis atlaikė pirmąsias Šventas mišias, archidjakonaujant kun. L. Markuckiui. Gražų, jausmingą pamokslą pasakė kanauninkas Olesčiukas. Primicijantui niekuomet mintis neatėjo, jog jam atsieis svetimoje vyskupijoje švęsti savo amžiaus iškilmę. Karui praidėjus, per pernykščias vakacijas kun. Vincas viešėjo pas savo tėvelius. Bet liūdnos tai buvo vakacijos ir ne kartą grėsė jam pavojus – du mėnesius gyveno rūsyje po sprogstančiu „čemodanu“. Galų gale sugrįžo seminarijon (išsikėlusioje į Vilnių – V. K.) ir čia per ištisą žiemą, armotoms bestaugiant, ruošėsi prie šventimų“.
Kunigas Vaičiulis kurį laiką pasiliko Vilniuje ir dirbo vikaru Aušros Vartų bažnyčioje.
1915 m. rugsėjo mėn. Vilnių okupavo kaizeriniai okupantai. Seinų vyskupijos administratoriui M. Dabrilai paraginus, trūkstant kunigų, V. Vaičiulis grįžo į Vilkaviškį, kur 1915-1920 m. buvo Vilkaviškio vikaras ir naujai įsteigtos lietuvių gimnazijos kapelionas.
„Žiburio“ draugija
„1918 m. pradžioje, Vilkaviškio vikaro, kunigo Vinco Vaičiulio rūpesčiu atgaivintas čia „Žiburio“ draugijos skyrius, kuris dėlei karo aplinkybių jau pusketvirti metai neberodė gyvybės. Sausio 6 dieną parapijos namuose įvyko šios katalikiško švietėjiško pobūdžio organizacijos steigiamasis skyriaus susirinkimas“ („Tėvynės sargas“, 1918 sausio 29, nr. 4, p. 8). Šiame susirinkime buvo apsvarstyti skyriaus narystės, knygyno organizavimo, metinio mokesčio klausimai, išrinkta skyriaus valdyba. Valdybos pirmininku buvo išrinktas Vincas Vaičiulis. Tarp kitų 8 valdybos narių dideliu aktyvumu pasižymėjo jo padėjėjas Jonas Gavėnas, iždininkas ir knygininkas vilkaiškietis Antanas Krikščiukaitis. Valdyba nusprendė Vilkaviškyje organizuoti katalikišką chorą.
bus daugiau
istorikas Vytautas Kuzmickas
