Naujų technologijų ir komercijos amžiuje visi tapome vartotojais, skubame atrasti, patirti, nesusimąstydami, kad prarandame daugiau – savastį, išskirtinumą. Juk žmogus „…dažnai apkeliauja visą pasaulį ieškodamas to, ko reikia, ir sugrįžta namo tam, kad tai surastų. (Džefersonas)“.
Spalio 25 d. Jiezno kultūros ir laisvalaikio centre vykęs „Folklorą atliekančių ir skleidžiančių šeimų sambūris“ įrodė, kad dauguma lietuvių neabejingi savo krašto istorijai, kultūrai, kalbai, papročiams. Šis renginys, dėl įdomaus sumanymo, buvo atrinktas dalyvauti Lietuvos liaudies kultūros centro konkursinėje apžiūroje „Tradicija šiandien“ ir pretendavo į konkursinį prizą.
Sambūris prasidėjo šv. Mišiomis Jiezno parapijos bažnyčioje, o iš bažnyčios visi keliavo į Jiezno kultūros ir laisvalaikio centrą.
Renginio vedantieji – šeimynėlė iš Jiezno, pristatė ir į sceną, virtusią troba, pakvietė visas šeimynėles, kurios senąsias dainas, melodijas išmoko iš savo senelių, tėvų. O svarbiausia – jų nepamiršo. Jas saugoja, skleidžia, moko kitus.
Žiūrovai pasitiko Romos Kandrotienės, Erikos Švenčionienės, Loretos Sungailienės, Ingridos Valentienės, Vervečkų, Matuliauskų šeimynas.
Visos šeimynos parodė ką moka geriausio ir brangiausio, atskleidė savo gebėjimus, talentus, išmonę. Žiūrovai gėrėjosi vaikais, grojančiais armonikomis, smuikais, birbynėmis. Susirinkusiuosius stebino ir džiugino nuoširdus šeimų tarpusavio bendravimas, natūralumas, betarpiškumas.
Ne veltui pasakyta, kad folkloras – gydanti muzika, pasaulis, kuriame yra taip gražu, kad norisi su kitais pasidalyti.
Tą popietę niekas nenorėjo skirstytis, tik, pasak vedančiųjų, nėra taip buvę žmonių susibūrimuose, kad žmonės susiėję neišsiskirstytų. Išsiskyrė visi drauge padainavę Akvilės Vervečkaitės, Loretos Sungailienės užvestas visiems žinomas iš širdies sklindančias, liaudies dainas.
Kultūros centro direktorė
Dalia Vertinskienė