BUVES-MALUNASIki šiol nėra pažvelgta į tarpukario technikos ir vietinės pramonės paveldo paminklus – malūnus bei su to laikotarpio vandens energija susijusias vietines elektros stotis. Tarpukario Jiezno valsčius buvo garsus Juozo Mikailos vandens malūnu ir elektros stotimi Grikapėdyje, suteikusia elektros energiją ir Jiezno miesteliui. Šis savininkas taip pat turėjo motoru varomą malūną Jiezne. Trakų gatvėje buvo Hanos Markovičienės garinis malūnas. Pikelionių kaime, ant Verknės kranto, Antano Mickaus sklype Petras Žmuidzinavičius buvo įsirengęs vandens malūną. Taip pat ant Verknės kranto, Gripiškių kaime, veikė Kazio Steikūno, vėliau jo palikuonių vandens malūnas. 1939 m. Jiezno dvaro savininkas Stanislovas Kvinta vietoje vandens malūno Strazdiškėse dvaro teritorijoje, miestelyje prie ežero, įsirengė vandens malūną ir vietinę elektros stotį.

Hanos Markovičienės malūnas Jiezne

Kiekvienas, kuris įžengia į buvusios Pacų rūmų karietinės dabartinio savininko Vytauto Guso pastatą, turėtų žinoti, kad nuo 1909 m. čia vos ne pusę amžiaus veikė malūnas. Motorinį malūną 1909 m. šiame pastate įrengė dvaro globėjo teises turėjęs Mykolas Kvinta. 1913 m. jis kartu su Grikapėdžio vandens malūnu buvo parduotas Leizeriui Markovičiui. Kadangi šis turėjo ne vieną malūną ir lentpjūvę, tai šis malūnas pradėjo dirbti 1924 m. O 1928 m. L. Markovičius jį perleido savo žmonai Hanai. Malūne buvo „trys valcai (valcuoti – V. K.), dvi poros girnų, kruopoms dirbti mašina“. Per metus buvo sumalama į miltus per 100 000 kg grūdų. Malūne dirbo du samdomi vyrai ir viena moteris. Kuras įvardijamas kaip „nafta, kurios gamybiniam procesui per metus buvo išnaudojama 10000 kg, kas tuo metu kainavo 3000 litų“. 1934 m. Markovičienė gavo Alytaus apskrities statybos komisijos sutikimą malūną iš motorinio perdirbti į garinį, pastatą paaukštinti. Šis malūnas jau malė 50000 kg grūdų. Iš jų buvo sumalama 40000 kg miltų ir nenurodytas kiekis kruopų. 1934 m. malūnas buvo paaukštintas ir vietoje gontų apdengtas čerpėmis. Jame jau dirbo tik du vyrai.

Malūnas veikė iki nacių okupacijos – 1941 birželio. Po karo ilgą laiką nebuvo naudojamas. Nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio šiame pastate veikė Kauno „Elektros“ variklių pervyniojimo cechas. Nepriklausomybės metais jį įsigijo Vytautas Gusas, kuris visa savo išmone ir meniniais sugebėjimais siekia atkurti Pacų karietinę, rengia nuosavą muziejų.

Tragiška Markovičių žūtis

Naciai ir jų pakalikai nužudė Markovičius. Leizeris buvo nužudytas 1941 m. rugpjūčio 16 d. Alytuje. Hana – tų pačių metų rugpjūčio paskutinėmis dienomis Strazdiškėse. Iš Jiezno pavyko pabėgti tik Markovičių dukrai Chajai.

1960 m. buvau  trečiokas, kai kartu su klase aplankėme Grikapėdžio malūną. Dar krito vanduo ant turbinos, sukosi malūno girnos, byrėjo į talpas miltai. Tada niekas nepasakojo apie istorinius laikus. Buvo kalbama apie gražią dabartį ir dar gražesnę ateitį. Šiomis dienomis į Grikapėdį sugrįžau pilnas jaunatviško polėkio, nerdamas į istorijos gelmes. Senas senutėlis malūnas, ne kartą perstatytas, remontuotas, aplūžęs, bet stovintis, kaip mistinis istorijos liudininkas. Apžėlusi užtvankos vieta, dar išliko betoninės jos dalys. Verknės vaga jau kita, bet jautiesi taip pat, kaip ir Pacų rūmų išlikusiuose kambariuose – aplink istorijos šnabždesys.

1784 m. Vilniaus vyskupo Igno Masalskio atliktos Kauno dekanato parapijų vizitacijos aprašyme skaitome, kad tarp šešių Jiezno krašto vandens malūnų „pirmas ir pats didysis malūnas, prie Verknės upės, šviesiojo dauggalio Kauno seniūno (Mykolo Antano Paco – V. K.); geriausiu atveju galėtų malti 12 akmenų, tačiau dabar mala 3 akmenimis, be to, jam priklauso lentpjūvė, vėlykla ir perlinė kruopinė“. Toliau dar kartą patikslinama, kad prie Grikapėdžio yra „Verknės upė, malūnas ir smūklė ir vienas ūkininkas“.

Malūnas pergyveno visus savo savininkus grafus Pacus (o gal ir kunigaikščius Holovčinskius?!), Penčkovskius, dar vėliau Kvintas. 1857 m. Jiezno parapijiečių surašyme pažymėta, kad malūną valdo Bernardas Randomanskis, Dominyko sūnus. Piemeniui Bartolomėjui 60 metų, malūno tarnautoja Dorota Pempytė. Įdomu, kad netoli malūno veikė Juozo Ramanausko smuklė, kurioje taip pat gyveno jo žmona Juozapa, keturios mažametės dukros: Pranutė, Viktorija, Jadvyga ir Ona. Smuklininke dirbo dvidešimtmetė Viktorija.

Po 1861 m. baudžiavos panaikinimo išaugo Grikapėdžio kaimas. Jeigu anksčiau prie malūno gyveno vienas ar du  žemdirbiai, tai 1882 m. jau 18 gyventojų: Mackevičių, Zablackų, Navickų šeimos. Samdiniai – Astrauskai, Bartkai, Tamulynai. Jie išsipirkinėjo iš buvusio dvarininko Leono Kvintos 23 ha žemės.

Pačiame savininkų Kvintų Grikapėdžio malūne samdiniais dirbo: Stanislavas Skučas, Leonas Karvauskas, Jurgis Baranauskas, moteris Joana Rod (pavardės galūnė įraše išblukusi). Tai, kad būta 4 darbininkų, parodo intensyvią malūno gamybą.

Malūno savininkas Leonas Kvinta nemokėjo ūkininkauti, turėjo daug finansinių problemų, tad 1913 m. sausio 26 d. pardavė malūną Joseliui Markovičiui, Leizerio Markovičiaus tėvui.

Per Pirmąjį pasaulinį karą carinė valdžia beveik iš visos Lietuvos ištrėmė žydus, kaip simpatizuojančius vokiečiams… Buvo ištremtas ir Joselis Markovičius. Malūnas vėl atiteko Kvintoms. Savininkų teisių nepaisę kaizeriniai okupantai perėmė Grikapėdžio malūną, bet jo neprižiūrėjo, beatodairiškai jį eksploatavo, maldami atimtus iš gyventojų grūdus. Grikapėdžio ir kiti malūnai prie Verknės per karą buvo taip nuniokoti, kad kaimo ir miestelio žmonės rankinėmis girnomis malė grūdus ir valgė labai rupią duoną.

Pakrovuose, Pikelionyse ir apylinkėse nuo seno žinoma garsi kelių šakų Mikailų giminė. Vienoje iš tų šakų darbštumu pasižymėjo Jurgis Mikaila, turėjęs 7 sūnus. Pats vyriausias iš septynių Jurgio Mikailos sūnų buvo Juozas, kilęs iš Pakrovų k. ir augęs prie Verknės. „Tėvams leidžiant jaunesnius vaikus į mokslą, vyriausiam Juozukui ne ką teko paragauti mokslo, tik baigti Jiezno pradinę mokyklą, nors vaikas pasižymėjo neeiliniais gabumais. Dirbdamas tėvų pusės valako ūkyje ir nematydamas didelės perspektyvos, 26 metų išėjo užkuriom ir tapo savarankišku ūkininkaičiu. Turėdamas komercinių gabumų pamažu sukaupė šiokį tokį kapitalą, kurį buvo galima investuoti į didesnį ūkį ir neveikiantį malūną. 1919 m. iš Jiezno dvarininkų Kvintų nupirko Grikapėdį, t.y. seną vandens ratu kadaise sukamą malūną ir 22 ha ūkį su nugyventais pastatais. Viską reikėjo skubiai remontuoti: užtvanka pavasario potvynių išardyta, tiltai sugriuvę. Pirmiausia reikėjo pažaboti Verknės vandenį naudingam darbui“.

1924 m. keturiasdešimtmetis J. Mikaila Grikapėdyje gyveno su žmona 24-ete Marija Ribinskaite, su jais gyveno Zvicevičienė Ieva. Malūno darbuose padėjo 20-etė tarnaitė Katrė Vasiliauskienė iš Alšininkų ir 18-tis tarnas Antanas Aleknavičius iš Jiezno. Malūnas dūzgė be perstojo.

Istorikas Vytautas Kuzmickas

Mūsų krašto tarpukario paveldas. Malūnai